Kadaise buvusi namais visam tuntui banginių medžiotojų, dabar sala glaudė tik apleistas jų stovyklas ir vieną nedidelę britų Antarkties tyrinėjimų stotį su maždaug 10-ies žmonių personalu. Britai buvo pasirašę sutartį su argentiniečiu verslininku, kuris nustatytais laikotarpiais pasiųsdavo į salą darbininkų komandas ardyti apleistas stovyklas ir išgabenti metalą bei kitą bent kiek vertingesnį statybinį laužą.
Kovo 19 d. eilinis laivas atplaukė į salą ir tame nebūtų nieko keisto, tačiau vietoje privalomo sustojimo antarktinėje stotyje atvykimo registracijai, laivas nuplaukė tiesiai į vieną iš banginių medžioklės stovyklų keliolika kilometrų šiauriau. Be darbininkų iš laivo išsilaipino ir 50 ginkluotų Argentinos jūrų pėstininkų, kurie kaip mat iškėlė savo šalies vėliavą ir surengė šaudymo pratybas.
Salos valdytojas apie įvykį nedelsiant informavo Folklandų salų sostinėje Stenlyje esančius britų valdžios atstovus, o šie – Vyriausybę Londone.
Atsakymo ilgai laukti nereikėjo: britai atvykėliams nurodė susikrauti daiktus ir vykti registracijai į Griutvikeno antarktinių tyrimų stotį, kaip ir reikalavo esami susitarimai, bet argentiniečiai nepakluso. Jie nušovė elnią ir ėmė demonstratyviai kepti kepsnius. Tokios pat reakcijos susilaukė ir oficialūs Londono protestai argentiniečių karinei chuntai valdžiusiai šalį. Kitokios reakcijos būti ir negalėjo, nes argentiniečiai jau buvo nusprendę balandžio 2 dieną pradėti invaziją.Tiek į Folklando salas, tiek į Pietų Džordžiją.
Britai ilgai nedelsė ir į Pietų Džordžiją, jau kovo 21 d., pasiuntė vienintelį regione esantį savo karinį laivą – ledlaužį HMS Endurance su 22-jais karališkaisiais jūrų pėstininkais, vadovaujamais 22-jų metų leitenanto Keitho Paulo Millso.
Kovo 25 d. HMS Endurance pasiekė salą. Millso žvalgai kurį laiką stebėjo argentiniečių išsilaipinimo vietą ir patvirtino, kad įsibrovėliai niekur nedingo. Tuomet nuplaukė į salos administracinį centrą Griutvikeną ir pradėjo įtvirtinimo darbus personalo viešbutyje iškyšulyje su geru apžvalgos lauku.
Žiedinė gynyba, pastato stiprinimas parankinėmis priemonėmis, šalia esančio paplūdimio minavimas. Leitenanto Millso vyrai galėjo tik nujausti kas jų laukia ateityje. O ateitis jiems paruošė Holivudo scenaristų vertą staigmeną...
Tuo tarpu 22 leitenanto Millso vyrai per radiją girdėjo apie Stenlio okupaciją ir suprato, sekantys – jie.
Balandžio 3-iosios rytą britai išgirdo artėjančio sraigtasparnio garsą - Aérospatiale Alouette III atgabeno leitenantą Guillermo Jorge Luna ir jo 6 žmonių skyrių. Greitai išsilaipinę jie pasklido tarp iškyšulio pastatų ir pradėjo judėti į priekį. Nuaidėjo pirmas argentiniečių šūvis, britai atsakė trumpomis papliūpomis. Tuo metu, virš veiksmo vietos pasirodė Aérospatiale SA-330 Puma sraigtasparnis su papildomais 15-ka Argentinos jūrų pėstininkų skirtų padėti vos prieš 5 minutes išsilaipinusiai Luna komandai. Neturėdamas pakankamai informacijos kas vyksta po juo, pilotas pradėjo leistis tiesiai į užminuotą paplūdimį, tačiau nespėjo to padaryti, nes leitenantas Millsas sukomandavo „ugnis“. Vienu metu prabilo keliolika L1A1 šautuvų, keli Bren ir keli L7A2 GPMG kulkosvaidžiai. Į „Pumą“ smogė ugnies škvalas. Vėliau suskaičiuota, kad sraigtasparnį pažeidė apie 500 kulkų. Pilotas reagavo žaibiškai ir orlaivis, skylėtas, purkšdamas hidrauliniais skysčiais paliko apšaudymo vietą. Sraigtasparnį pavyko nutupdyti saugioje vietoje. 6 argentiniečių komandosai buvo sužeisti, 2 iš jų vėliau nuo žaizdų mirė.
Tuo tarpu leitenanto Luna komandai, stebint savojo sraigtasparnio agoniją tapo visiškai aišku, kad prieš juos-skaitlingesnis ir patyręs priešas. Luna prašo artilerijos paramos ir ji siunčiama – prie kyšulio jau skuba korvetė „Guerrico“, kuri savo 20 mm, 40 mm ir 100 mm pabūklais pasiruošusi sumalti britus į miltus.
Korvetės kapitonas Carlos Luís Alfonso nedelsė ir pasuko laivą į pagalbą kovos draugams. Tiesa, artėjant prie susirėmimo vietos greitį teko gerokai sumažinti dėl sudėtingų priekrantės laivybos sąlygų.
Pirmasis prabilo 20 mm pabūklas įtaisytas viename iš laivo šonų. Po kelių šūvių jis užsikirto. Tuomet darbo ėmėsi 40 mm sudvejinta patranka laivagalyje, bet pasirodė ne ką geriau-kairysis vamzdis iššovė 4 šūvius, o dešinysis-penkis. Kelionė vandenynu ir laivo druskos, kurioms pašalinti „Guerrico“ įgula neturėjo laiko, padarė savo.
Likus maždaug 550 metrų iki pakrantės britų jūrų pėstininkai atidengė ugnį iš savo lengvųjų ginklų. Nuo laivo korpuso ir metalinių anstatų rikošetuojančios kulkos kėlė metalo aidą, kuris buvo girdėti net krante. Sudužo tiltelio langai, o remonto komanda bandanti taisyti 40 mm patranką turėjo skubiai slėptis pasiimdama vieną nukautą karininką ir du sužeistuosius.
Argentiniečiams nesėkmė vijo nesėkmę - 100 mm pabūklas iššovė tik vieną šūvį ir užstrigo. Maža to, britų jūrų pėstininkas Dave S.Combi paleido vienkartinio granatsvaidžio šūvį, kuris smogė būtent 100 mm pabūklo bokštui sugadindamas jo kėlimo mechanizmą. Beveik tuo pat metu, kitas britas panaudojo turimą Carl Gustav – paleistas užtaisas rikošetavo nuo vandens paviršiaus prieš pat laivo bortą ir sprogo atsitrenkęs į jį išmušdamas skylę korpuse.
Vos per porą minučių britai, iššovę apie 1000 šūvių ir du granatsvaidžio užtaisus, stipriai apgadino korvetę, kuri praplaukusi „butelio kaklelio“ formos įlankos žiotis lėtai nuplaukė vidun ieškodama vietos apsisukti. Tuo metu laivo medikai ir remonto komandos plušo šalindami gedimus. Britai, iš savųjų, atitrauktų nuo kranto įtvirtintų bendrabučio pozicijų matė „Guerrico“ pasiruošimus ir svarstė kada laivas kartos ataką. Juolab, svarstymams laiko nebuvo, išsilaipinusių argentinos karių ugnis darėsi vis taiklesnė, nes šalia leitenanto Luna vyrų prisijungė ir numuštos „Pumos“ kariai. Pakeliui buvo skraidinamas eilinis papildymas iš banginių medžiotojų stovykloje esančios bazės.
Tuo tarpu korvetės kapitonas Alfonso suprato, kad vienintelė išeitis, tiek norint išplaukti į jūrą, tiek ištaisyti padėtį po pirmojo nesėkmingo kautynių epizodo yra apsisukti ir plaukti artyn prie užsispyrusių britų pozicijų. Išvalytas tiltelis bei įgulos raportai apie nuostolius ir veikiančius pabūklus tik patvirtino jo poziciją. Atsišaudydami nuo trikdančios argentiniečių ugnies britai ruošėsi lemiamam šturmui. Visi, išskyrus vieną.
Seržantas Peter J. Leachas paliko bendrabutį ir paprašęs draugų dengti ugnimi, nubėgo prie pačiame iškyšulyje esančio namo. 37-ių Leachas kariuomenėje praleidęs jau 19 metų buvo Kipro, Šiaurės Airijos ir Borneo operacijų dalyvis, bet svarbiausia – jis buvo snaiperis.
Pasiemęs savo L42A1 šautuvą su optiniu taikikliu, Leach‘as užbėgo į antrą pastato aukštą, rado tinkamą patalpą, išdaužė šoninį langą, į vidurį nusistūmė stalą, atsigulęs užėmė patogią poziciją grįžtančio laivo atžvilgiu ir neskubėdamas pradėjo šaudyti.
Taikydamasis į kapitono tiltelio langus Leachas pasiekė savo: kapitonas C.L.Alfonso su padėjėjais buvo priverstas slėptis už laivo konstrukcijų tuomet kai jo tiltelio langai pradėjo aižėti. Laivui judant, Leachas išdaužė antrą langą, o po to ir trečiąjį, vis keisdamas poziciją. Greitai prie jo prisijungė ir kovos draugai, jau antrą kartą varpydami korvetę kulkomis. Paleistas antrasis Carl Gustav sviedinys pataikė į raketų Exocet paleidimo mechanizmą visiškai išvesdamas jį iš rikiuotės.
Dar prieš keliolika minučių grėsmingas karinis laivas, dabar buvo panašus į kiaurąsamtį.
Tačiau britų buvo tik 22, iš kurių vieną, Nigelą Pitersą kliudė dvi kulkos ir kraujavimo nesisekė sustabdyti. Tuo tarpu argentiniečiai, kuriuos Alouette sraigtasparnis nesiliovė gabenti į už 1100 metrų esančią nusileidimo vietą, ėmė vis tvirčiau veržti apsupties žiedą.
„Guerrico“ remonto komandoms pavyko sutvarkyti 100 mm pabūklo amunicijos padavimo sistemą, nors vienkartinio granatsvaidžio šūvis stipriai pažeidė bokšto sukimosi mechanizmą. Kapitonas C.L.Alfonso išsprendė tai laviruodamas laivu – prasidėjo intensyvus britų pozicijų apšaudymas.
Leitenantas Millsas priėmė sprendimą kapituliuoti: jėgos buvo nelygios, o sužeisto kario be rimtesnio medicininio įsikišimo lauktų neišvengiama mirtis.
Britai buvo nuplukdyti į Argentinos Rio Grande, iš ten sėkmingai repatrijavo į Urugvajų, o Londoną pasiekė balandžio 20 dieną.
Argentiniečiai savo belaisviams teikė visą būtiną pagalbą ir priežiūrą. Po 5 dienų britų pajėgos atsiėmė Pietų Džordžiją.
Kapitonas C.L.Alfonso karjerą baigė vice admirolu ir mirė 2014 m. lapkričio 1 dieną. Seržantas Peter J. Leachas tebegyvena Liverpulyje, o korvetė „Guerrico“ vis dar naudojama Argentinos karinėse jūrų pajėgose.
Kautynes Griutvikene primena artilerijos sprogimų padarytos duobės ir sraigtasparnio „Puma“ griaučiai riogsantys antarktinio vėjo gairinamoje plynaukštėje.
