Smetona prieš 8 dešimtmečius kapituliavo, tačiau tokios klaidos nebekartojo nei Lietuva, nei Ukraina: kas padėjo priešintis rusų invazijai?

Pirmiausia norėčiau trumpai paaiškinti, kodėl pasirinkau tokią temą. Esu žurnalistas, kurio hobis – istorija. Parašiau keletą knygų, nagrinėjančių Lietuvos valstybės ir tautos dramą Antrojo pasaulinio karo metais(1), sudariau ne vieną to laikotarpio dokumentų rinkinį(2). Beveik tris dešimtmečius sekiau ir viešojoje erdvėje kaip apžvalgininkas komentavau vėl atsikuriančios ir jau atsikūrusios nepriklausomos Lietuvos valstybės raidą.

Drįsčiau sakyti, kad visa tai vyko „mano akyse“, tam tikru atžvilgiu tame procese ir pats dalyvavau, bet ne kaip politikas, o kaip stebėtojas, liudytojas, faktų registratorius. 1988–1989 m. redagavau Sąjūdžio laikraštį Kauno aidas, 1990–2000 m. dirbau Laisvosios Europos radijo korespondentu, pranešdavau karščiausias Lietuvos naujienas.

Rusijos pradėtas nusikalstamas karas Ukrainoje verčia norom nenorom imtis palyginimų, brėžiant tam tikras paraleles su Lietuvos istorine patirtimi. Ypač ryškiai tos paralelės iškilo prieš akis šių metų vasario 25-osios naktį, kai YouTube kanale pamačiau trumputį, asmenukės formato, vos 33 sekundžių trukmės, mobiliuoju telefonu nufilmuotą vaizdo įrašą su Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio kreipimusi(3). Rusijos puolimas jau vyko plačiu frontu, Kyjivas buvo be paliovos bombarduojamas, apšaudomas raketomis, priemiesčiuose leidosi lėktuvai su rusų desantininkais, į Ukrainos sostinę, į Charkivą ir kitus miestus veržėsi tankų, šarvuočių kolonos… Prezidentas, stovėdamas Kyjivo centre, greta šalies valstybingumą simbolizuojančių pastatų, pirmąsyk viešai pasirodė su šiandien jam jau įprasta kariškos spalvos apranga. Už nugaros stovėjo dar keturi vyrai. 

Zelenskis pasakė vos penkis sakinius: „Frakcijos lyderis čia, prezidento biuro vadovas čia, ministras pirmininkas čia, Podoliakas [prezidento patarėjas – V. V.] čia, prezidentas čia. Mes visi čia: mūsų kariai čia, šalies piliečiai čia, visi mes čia. Giname mūsų nepriklausomybę, mūsų valstybę. Taip bus ir toliau. Šlovė mūsų gynėjams, šlovė gynėjoms, šlovė Ukrainai.“