Senovės lietuviai Šatrijos kalną šventa vieta pasirinko ne vien dėl aukščio: ieškojo naudingųjų iškasenų

Ko gero, nuo mokyklos suolo mums įkalta į galvas, jog Lietuvoje naudingosios iškasenos yra tik žvyras, smėlis, molis, dolomitas, klintys ir durpės – nieko ypatingo. Dar druska ir auksas. Bet geologai teigia, jog akmens druskos klodai Lietuvoje labai giliai po žeme, o aukso (smiltelių pavidalu) žvyro karjeruose esą tiek mažai, jog neapsimoka jo išgauti. Tačiau... prieš porą trejetą šimtų metų žemaičiai druskos lengvai pasikasdavo savo kalvose, o aukso rasdavo viename upelyje.

Žmogus be aukso išgyventų, be druskos – ne. Mokslininkai nesutaria, be kokio kiekio druskos mes neišgyventume. Jos trūkstant, pradėtų skaudėti ir svaigti galva, pykintų. Vieni teigia, jog per metus mums būtinai reikia nuo 900 g iki 1,3 kg, o kiti – kad net 7,2 kg druskos. Be baltarusiškos druskos išgyvename – vartojame kitų šalių druską, o inirtingiausi mūšiai Ukrainoje dabar vyksta kaip tik virš didelių druskos klodų.

Žydų protėviams druska buvo Dievo ir Izraelio sandūros amžinumo simbolis. Japonai tiki, jog tamsiosios jėgos neapkenčia druskos. Druska visais laikais buvo tokia svarbi, jog Kinijos, senovės Romos imperatoriai, Prancūzijos karaliai, Venecijos dožai, Habsburgai ir daugybė kitų valdovų apmokestindavo druską, kad surinktų pinigų karams. Dažnai ji buvo naudojama kaip pinigai. Galų gale, druska gerai konservuoja produktus ir jie gali ilgai išsilaikyti. Sukišdavo lietuvis kiaulieną į kubilus, gausiai apibarstydavo druska ir gyvendavo sau. 

Be jokios abejonės, visais laikais druska į Lietuvą keliaudavo pačiais įvairiausiais prekybiniais keliais. Kai apie 1717 metus Pašatrijos bažnytkaimyje (visai šalia Šatrijos kalno) vieno senelio iš Niemcevičių giminės prašė atskleisti druskos paslaptį, jis tik atsakęs, jog „druskos rasite ten, kur ir visi randa, Liepojos, Venspilio ir kituose uostuose.“ Net ir prieš mirtį žmogus nenustoja juokavęs.