Pirmadienio rytą kalbėdamas priešais Dauning Stritą, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas pareiškė, kad sveriant tolesnius žingsnius, „mes ir toliau pasikliausime mokslu, kuris mus informuoja“. Tačiau audra dėl mokslinės institucijos, patariančios vyriausybei mirtinos koronaviruso pandemijos metu, kompetencijos susiduria su augančiu spaudimu (ypač iš paties B. Johnsono šalininkų pusės) kuo greičiau atgaivinti ekonomiką. Abu šie spaudimai yra neatsiejamai susiję.
Naviguodamas per audrą B. Johnsonas turės veikti ryžtingai ir skaidriai, kad išsaugotų visuomenės pasitikėjimą per didžiausią krizę, su kuria šalis susidūrė nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. B. Johnsono žinia pirmadienį sujungė jo „firminį“ optimizmą su nuolankumu ir atsargumu lyderio, kuris ką tik visą mėnesį praleido kovodamas su tuo, ką pats pavadino „nelauktu ir nematomu užpuoliku“.
Jis taip pat pažadėjo, kad būsimi sprendimai bus priimami „su didžiausiu įmanomu skaidrumu“. To jau seniai reikėjo – ir vienas iš būdų tai padaryti būtų paviešinti svarbiausio mokslinio patariamojo komiteto darbą.
Nuo tada, kai koronaviruso protrūkis pasiekė Jungtinę Karalystę, B. Johnsonas ir jo kabineto kolegos garsiai skelbė, esą jie „vadovaujasi mokslu“. Tai turėjo žmones nuraminti – juk „gydytojas žino geriausiai“. Tačiau vyriausybės mokslinės patariamosios grupės ekstremaliose situacijose (Scientific Advisory Group for Emergencies arba SAGE) narystė buvo laikoma paslaptyje. O penktadienį laikraštyje „Guardian“ atskleista informacija apie artimiausio B. Johnsono politinio patarėjo veiklą meta šešėlį ant grupės kompetencijos.
Sunku nustebti sužinojus, kad viso šio furoro viduryje stovi Dominicas Cummingsas. Didžiosios Britanijos politikoje turbūt nerasi prieštaringiau vertinamos figūros. Ministro pirmininko mįslingas patarėjas, kurį gerai pavaizdavo Benedictas Cumberbatchas TV filme apie „Brexit“ kampaniją, buvo pagrindinis „Brexit“, o vėliau – B. Johnsono gruodžio mėnesio rinkimų pergalės strategas.
Nuo to laiko D. Cummingsas, regis, įgavo dar daugiau galios ir paslaptingumo. Priklausomai nuo to, su kuo kalbėsite, D. Cummingsu žavimasi, jo bijoma, jis niekinamas – arba viskas kartu.
Jo buvimas posėdžiuose yra išprovokavęs audringų reakcijų. Richardas Hortonas, medicinos žurnalo „Lancet“ redaktorius, kritikavęs tiek vyriausybės atsaką, tiek jai patariančius asmenis, paragino SAGE mokslinius ekspertus nedelsiant atsistatydinti, jei ataskaita yra teisinga: „Ne jūsų kompetencija teikti vyriausybei nepriklausomas mokslines konsultacijas“, – tviteryje rašė jis. Daugelis kitų mokslo bendruomenės atstovų jo nuomonei pritarė.
Problema ta, kad SAGE yra gaubiama tokio slaptumo, jog gali būti neįmanoma sužinoti, kokią įtaką jai turėjo D. Cummingsas, jei apskritai turėjo. Tikrasis vaizdas greičiausiai bus sudėtingesnis, nei norėtų pripažinti abi dėl D. Cummingso dalyvavimo diskutuojančios pusės.
Nemokslininkai reguliariai dirba moksliniuose patariamuosiuose komitetuose, tačiau ypatingai politiškai svarbių asmenų, tokių kaip D. Cummingsas, dalyvavimas yra labai neįprastas, galbūt net precedento neturintis atvejis, kaip pažymėjo buvęs vyriausybės vyriausiasis mokslinis patarėjas Davidas Kingas. Vis dėlto mokslininkai nebūtinai turi būti kaltinami įsileidę į kambarį politinį patarėją. Norint daryti įtaką politikai kartais tenka glaudžiai bendradarbiauti su galingaisiais. Tačiau žmonės yra žmonės – visų pasekmių nenumatysi. Būtumėte matę, su kokiu pasišlykštėjimu dėbtelėjo Baltųjų rūmų koronaviruso atsako koordinatorė Deborah Birx, kai Donaldas Trumpas pasiūlė amerikiečiams gydytis virusą švirkščiant sau dezinfekcines priemones.
Jungtinėje Karalystėje mokslinius patarimus politikos formuotojams paprastai teikia vyriausybės ekspertai ir moksliniai patariamieji komitetai, tokie kaip SAGE. Tikrai galima rasti atvejų praeityje, kai politikai siekė paveikti ar atmesti jiems nepatikusius patarimus, tačiau 2017 m. atlikus išsamų tokių komitetų tyrimą buvo padaryta išvada, kad politinis kišimasis pasitaiko retai.
„The Guardian“ apskaičiavimu, SAGE komitete dalyvauja 21 iškilus mokslininkas, iš kurio būtų tikimasi tvirtumo skelbiant savo nuomonę; kažin, ar jie visi būtų galėję tarnauti D. Cummingsui. Jo paties raštuose šitokio lygio ekspertizei rodoma tokia pagarba, kad sunku patikėti, jog jis būtų elgęsis su šia grupe niekinamai – kaip galbūt būtų elgęsis su specialiųjų politinių patarėjų komitetu.
Problema – ne tiek D. Cummingso dalyvavimas, kiek informacijos neatskleidimas. Dėl „Covid-19“ būtent šis komitetas atsidūrė vyriausybės atsako ir žūtbūtinių sprendimų centre. Rizika milžiniška ir, kad ir ką patartų mokslininkai, mokslas bemaž visada susiduria su nežinomybe; galiausiai visi priimami sprendimai yra politiniai. Visuomenė nusipelno žinoti, kas įneša savo indėlį ir kokios prielaidos yra daromos. Be abejo, tokios kontroversijos nebūtų, jei vyriausybė reaguodama nebūtų padariusi tiek daug klaidų – nuo „bandos imuniteto“ idėjos iki testų ir asmeninių apsaugos priemonių trūkumo.
Paties B. Johnsono skaidrumo principas dabar reikalauja sušvelninti SAGE įslaptinimą. Neseniai laiške parlamento komitetui SAGE pirmininkas, vyriausiasis mokslo pareigūnas Patrickas Vallance'as teigė, kad „sprendimas neatskleisti“ komiteto narystės buvo priimtas pasitarus su Nacionalinės infrastruktūros apsaugos centru, kuris daugiausia dirba su terorizmo grėsmėmis ir teikia patarimus, kaip apsaugoti verslą nuo išorinių grėsmių. Jis gynė tokią politiką sakydamas, kad ji „padeda užtikrinti atskirų narių asmeninį saugumą ir apsaugo juos nuo lobizmo ir kitokios nepageidaujamos įtakos, kuri galėtų trukdyti jų galimybėms nešališkai patarti“.
Toks pasiteisinimas skamba neįtikinamai. SAGE nariai panorėję gali laisvai paskelbti apie savo dalyvavimą, tai kokia čia gali būti rizika?
Visas šis paslaptingumas prieštarauja viso pasaulio vyriausybių ir mokslininkų veiksmams: jie aktyviai dalijasi duomenimis ir modeliais bei mokosi vieni iš kitų, kaip kovoti su šiuo virusu. Skaidrumas gali paspartinti viruso aptikimą ir prireikus pareguliuoti kursą. Tačiau esant dabartinei praktikai neįmanoma nei žinoti, nei nagrinėti, kuo remiantis Jungtinėje Karalystėje priimami sprendimai, ypač tais atvejais, kai ši politika paverčia Didžiąją Britaniją atskalūne.
Mokslininkai vaidina netgi dar svarbesnį vaidmenį naujoje koronaviruso realybėje, su kuria mums visiems teks susigyventi. Kaip sakoma, jie turėtų „padėti, o ne kenkti“. Jei B. Johnsonas nori bent iš dalies atkurti pasitikėjimą, kuris buvo prarastas jam dingus, jis pirmiausia turėtų neslėpti patarimų pobūdžio – ir to, kas juos teikia.
