V. Putinas apkaltino Ukrainą, neva ji „ant pjedestalo“ kelianti „neonacius, Hitlerio pasekėjus“. Po to Rusijos vadovas perskaitė auditorijai paskaitą ir parodė vaizdo įrašą, kaip su 1,5 mln. iš 6 mln. per Holokaustą nužudytų žydų buvo susidorota sovietinės Ukrainos teritorijoje „banderovcų rankomis“. Tuomet jis pareiškė, kad Rusija yra labiausiai nuo nacizmo nukentėjusi šalis, todėl ji turinti teisę „denacifikuoti“ Ukrainą.

Kaltinti Ukrainą nacizmu po beveik pusantrų metų trunkančio karo, kurį pradėjo Rusija ir kuriame ji naudoja daug nacistinių metodų, yra juokinga ir melaginga. Ir Vladimiras Putinas aiškiai tai supranta – kitu atveju kodėl jis būtų sakęs, kad kai kurie jo „draugai žydai“ laiko V. Zelenskį „žydų tautos gėda“? Tai buvo daroma tik tam, kad Ukrainos prezidentas būtų pavaizduotas kaip „neteisingas žydas“, stojęs įsivaizduojamų nacių pusėn.

Tuo pat metu kur kas labiau pagrįsti kaltinimai fašizmu, skriejantys Rusijos pusėn, tiek europiečiams, tiek Rusijos opozicijos veikėjams iki šiol kelia abejonių. Kai kas mano, kad Rusijos režimas yra ne kas kita, kaip jokios idoelogijos neturinti vieno asmens diktatūra, pasirengusi savo tikslams pasitelkti bet kokią retoriką. Kiti teigia, kad V. Putino režimo negalima vadinti fašistiniu, nes jam nebūdingas vokiškojo nacizmo ar itališkojo fašizmo „didysis stilius“.