Nepavyko nei Rusijos carams, nei sovietams: kaip lietuviai išlaikė savo identitetą

Sovietų Rusijos karo tarybos pirmininko Levo Trockio vadovaujama Raudonoji armija stūmėsi į priekį – balandžio mėnesį užėmė Charkivą ir Kyjivą. Maskvoje vis drąsiau imta planuoti, kad bus viena sovietų respublika be tautų, keliančių tuščią erzelį dėl nepriklausomybės. Tačiau tai truko neilgai.

Iš pietvakarių Vilniaus link pamažu judėjo lenkų daliniai. Litbelą iš vakarų bei šiaurės vakarų puolė lietuviai su vokiečių samdiniais. Nors bolševikai, kuriems padėjo raudonieji latvių šauliai kartu su Raudonosios armijos Pskovo (lietuviškąja) divizija, balandžio 4 dieną užėmė Panevėžį, bet jau balandžio 8-ąją, iškart po to, kai Kapsukas siautulingai atšventė gimtadienį, Litbele, talžomame iš visų pusių, paskelbta karinė padėtis. Krašte radosi vis mažiau palaikančių komunistus. Komisarų komisaras dėl to prastai miegojo. Blaškėsi pataluose, šūkčiojo. Prabudęs jautėsi vienišas, draugų apleistas, niekam nereikalingas. Net bolševikinė Rusija nepaisė jo pagalbos šauksmų.

Lenkų kavalerija balandžio 16-osios naktį slapta perėjo Raudonosios armijos fronto liniją tarp Lydos ir Marcinkonių, o rytojaus dieną užėmė Lydą, netrukus ir Gardiną, formaliai priklausiusį lietuviams. Dabar, atkirtę Raudonosios armijos atsitraukimo kelią į rytus, jie galėjo iš pietryčių žygiuoti į Vilnių, Litbelo sostinę.

Gaudamas vis didesnį nerimą keliančių žinių iš fronto, Vincas Mickevičius-Kapsukas nugrimzdo į depresiją. Atsisakė gerti ir valgyti. Nieko nebenorėjo matyti – nei vidaus reikalų komisaro Zigmo Aleksos-Angariečio, nei karo komisaro Unšlichto, nei Litbelo Centro vykdomojo komiteto pirmininko Kazimiro Cichovskio... Užsidaręs kabinete, iš nevilties bandė lipti sienomis, bet, pačiulpęs magiškų grybų, pajuto, kad galvoje vėl pinasi optimistinės mintys apie gudų sueitį su lietuviais.