A.G.: Pastaruoju metu matome permainas Rusijos Vyriausybėje. Pasidalinkite savo įžvalgomis, ko galėtume tikėtis iš naujosios Rusijos vyriausybės.
I.K.: Įdomus šio Rusijos konstitucijos keitimo aspektas visų pirma yra laikas. Jis [V. Putinas] nusprendė tai atlikti dabar, likus keturiems metams iki jo kadencijos pabaigos. Mano nuomone, tam yra dvi svarbios priežastys. Prezidentas rodo iniciatyvą, nes laikui bėgant vis daugės diskusijų apie tai, kas bus po to, kas jį pakeis, ką jis ruošiasi daryti, ir, manau, kad šitai susilpnins jo pozicijas. Google Translate man išvertė sąvoką „lame duck“ [„šlubuojanti antis“, sąvoka, apibūdinanti politiką ar partiją, kurio kadencija baigiasi] į rusišką žodį „bankrotstvo“ [bankrotas]. Tad šia prasme, jis negali leisti būti palaikytas „bankrutuojančia“, šluba antimi.
Antra, spekuliacijos, jog Putinas galėtų matyti savo ateitį būsimos sąjungos su Baltarusija vadovo vaidmenyje, mano nuomone, prisidėjo prie įtampų tarp Rusijos ir Baltarusijos. Tai labai ryškiai pasimatė per naftos kainų svyravimus. Tačiau dėl to prezidentas Lukašenka pakeitė gynybos ir kitus ministrus. Tad man atrodo, kad imdamasis iniciatyvos anksčiau nei žmonės tikėjosi, presidentas stengėsi sumenkinti 2024-ųjų metų svarbą. O dabar mes taipogi žinome, kad jis nesiruošia kandidatuoti naujai kadencijai. O antra, kad Dumai ir vyriausybei jis ketina paskirstyti galią, kuri, remiantis dabartine Rusijos konstitucija, yra pabrėžtinai sutelkta prezidento kabinete.
Tad tikiu, kad jam šiuo metu svarbiausia yra atlikti visos savo aplinkos kartos pamainą. Jei lig šiol jis valdė apsuptas savos kartos žmonių, į politiką atėjusių kartu su juo, žmonių kuriuos jis pažinojo arba iš tarnybos saugume, arba iš Sankt Peterburgo laikų, šiuo metu jis mąsto, kas galėtų jį pakeisti. Iš šios perspektyvos, dabartinė situacija kardinaliai skiriasi nuo Jeltsino operacijos „Pamaina“ 1999–2000 metais [kuomet V. Putinas buvo B. Jeltsino įvardintas kaip pageidautina pamaina]. Dabar akcentas kris ant „operacija“, o ne „pamaina“. Naujasis Rusijos prezidentas nebus laikomas tokiu svarbiu asmeniu. Jis [Putinas] nori, kad jį pakeistų tam tikra karta ir, manau, kad yra labai svarbu, jog jis labai stengiasi užsienio politiką atskirti nuo vidaus, ekonominių reikalų. Tokiu būdu premjeras bus susitelkęs ties Rusijos valdymu, o pats Putinas susitelks ties pasaulio valdymu.
Nors, žinoma, tai visai nestebina, artimiausiu metu šie pokyčiai tikriausiai bus tokie dramatiški, kokius daugelis ir gali įsivaizduoti. Tačiau ilgainiui manau, kad šios konstitucinės permainos, ypač kai paties pono Putino viešumoje nebesimatys, gali paskatinti daugybę kitų slinkčių, nes tai sukurs įtampas tarp skirtingų galios centrų šalyje. Tam tikra prasme, asmeninė jo valdžia, kuri buvo itin ryški ligšiolinėje konstitucijoje, yra sumenkusi. Ir nors jis vis dar laikosi savo asmeninės galios dėka, kuomet jo paties viešumoje nebesimatys, ilgainiui atsiras tos simbolinės galios stygius. O tokia konstitucinė santvarka sukurs daug konkurencingesnę sistemą valdžios viršūnėje.
Dar įdomu yra ir tai, kad užsienio politikoje didelių pokyčių tikėtis nereikėtų. Į tai nurodo nemažai simbolinių jo gestų. Kuomet prezidentas pasiūlė, kad Rusijos teisėtvarka turėtų turėti pirmenybę tarptautinių sutarčių atžvilgiu, tai tebuvo simbolinis politinis judesys. Tokiam potvarkiui įtvirtinti esama konstitucinių problemų. Tokių pokyčių neišeitų įvykdyti referendumo pagalba, nes ši Teisių pakto dalis turėtų būti konstitutcinė. Tam reikia burti asamblėją. Todėl visa tai tebuvo labai stipri žinutė, kur Rusija ieško modernizacijos perspektyvų. Ir šį kartą modernizacija nereiškia vesternizaijos.
Iš šio taško žiūrint, žinoma, ministro pirmininko figūra, žmogaus iš skaitmeninių technologijų pasaulio, kuris sėkmingai dorojasi su mokesčių rinkimu, reiškia postūmį link ekononomikos modernizacijos. Tuo pat metu, skirtingai nei ankstesniu Rusijos istorijos laikotarpiu, modernizacija nerebereiškia vakarų mėgdžiojimo. Svarbiausias veiksnys šiuo metu yra technologija. Tai – jokia naujovė, tam tikra prasme šis susižavėjimas technologijomis labai primena 1960-uosius.
Tačiau dabartinė istorija daug kam, įskaitant daugelį liberalų, yra kitokia ta prasme, kad Rusijos valdžia nebepasitiki Vakarų modeliu besiremiančių institucijų kūrimu. Jiems atrodo, kad vietoje to būtent skaitmenizacija gali išspręsti tą daugybę šalies problemų. Pavyzdžiui tokiems žmonėms kaip ponas [Hermanas] Grefas ir kiti, skaitmenizacija yra vienintelis rimtas sprendimas siekiant sumažinti korupciją, nes algoritmai – „sąžiningi žmonės“. Todėl manau, kad šiuometinė šalies modernizacija remiasi ne socialinių institucijų ir santykių kaita, o technologija.
Nemanau, kad viskas bus taip paprasta, kaip daugelis šių žmonių galvoja. Bet vien pavyzdžio dėlei, neseniai buvo paskelbta, kad jų bankas labai artimoje ateityje planuoja smulkesnius asmeninius kreditus pradėti teikti remiantis vien veido atpažinimo algoritmo pagalba. Šis algoritmas spręs apie jūsų patikimumą. Ši istorija labai įdomi, ir galima visai nesunkiai suprasti už jos glūdinčią logiką. Taip mažinama korupcija, mažinamas darbuotojų poreikis.
Bet yra ir dar vienas įdomus socialinis efektas: įsivaizduok, kad prašai dešimties tūkstančių paskolos. Ir negauni. Anksčiau galėjai skųstis, kad tau nepasisekė, nes bankininkas, kuris tave aptarnavo, yra idiotas ar, kad tu jam nepatikai. Bet dabar tave atmeta sistema, o tai ponuoja visiškai kitokius santykius. Todėl kažkokia keista prasme, Sistema nustoja buvusi tik metafora. Nežinau, kokios bus to politinės pasekmės.
Bet taipogi manau, kad iš dalies Prezidento iniciatyva dėl konstitutcijos pakeitimų dera su tuo, jog jis suvokia, kad nors Rusijos visuomenė iš šono ir atrodo labai stabili, jo populiarumas labai ženkliai nyksta. Ne tik elementarus jo paties, bet ir visos sistemos populiarumas. Jis labai rimtai sureagavo į krizę, sekusią pensijinio amžiaus padidinimą. Ši krizė parodė, kad nors prezidentas visuomenėje ir yra labai populiarus, jis neturi pajėgumų priimti nepopuliarių sprendimų. Kita vertus, iš praėjusios vasaros protestų Maskvoje jis pamatė, kad valdžia turi aiškių problemų su jaunąja karta.
A.G.: Tai gal šia prasme galima tikėtis labiau demokratiškos ateities Rusijoje, ar veikiau matytumėte šią post-Putininę erą panašėjant į dešimtąjį dešimtmetį, kur klanai ir oligarchai grumiasi dėl valdžios?
I.K.: Žinoma, kad esama vietos labai skirtingiems procesams. Ką galima naujo pasakyti apie šią situaciją, tai, kad jei šiais laikais sistemoje gali ir atsiras tos erdvės, tai dar nereiškia, kad Rusija ims kopijuoti Vakarus, ar net gerinti santykius su Vakarais. Taip nutikti gali, bet visai nebūtinai. Dabartinė Rusijos demokratizacija žymiai labiau remtųsi nacionalistine politika nei dešimtajame dešimtmetyje.
Kita vertus, Rusijos visuomenėje esama pokyčių. Pirmą kartą istorijoje Rusijos visuomenė yra europietiškesnė nei Rusijos elitas. Jų gyvenimo būdas – kalba neina apie pro-europietiškumą ta prasme lyg jie norėtų įstoti į Europos Sąjungą, veikiau apie tą gyvenimo stilių, informacijos apytaką. Iš principo, šis gyvenimo būdas, ypač Rusijos miestuose, pasikeitė žymiai labiau nei žmonės norėtų pripažinti.
Todėl šia prasme nemanau, kad Rusijos politika liks kokia buvusi, bet taipogi nesitikiu, kad demokratizacija Rusijoje reiškia tą patį, ką reiškė prieš trisdešimt metų. Net naujoji liberalų karta – dauguma jų kur kas kitaip mąstys apie Rusiją, Rusijos nacionalinį interesą ir panašiai nei, pavyzdžiui, dešimto dešimtmečio karta...
Kaip minėjau straipsnio pradžioje, šis interviu buvo paimtas sausio mėnesį, kuomet Dumoje dar nebuvo priimtas pasiūlymas, leidžiantis V. Putinui valdžioje išsilaikyti dar dvi kadencijas. Šiuo metu lieka tik spekuliuoti, ar I. Krastevo spėjimai pasitvirtins. Turbūt politologas neklysta tvirtindamas, kad V. Putinui svarbu nepasirodyti „šlubuojančia antimi“. Galbūt dėl to jis ir nusprendė pasilikti galimybę išsilaikyti valdžioje. O galbūt kaip tik, atėjus laikui, jis pasirinks „pilkojo kardinolo“ rolę. Tačiau galimybė, jog V. Putinas gali būti iš naujo išrinktas, neišvengiamai padės jam tvirčiau laikyti valstybės vadeles iki pat kadencijos galo.
Interviu tęsinys apie JAV netrukus.
Autorius yra Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslo darbuotojas.
