Lvivas dabar ir prieš septynerius metus lietuvio akimis: karo metinių išvakarėse ten pamačiau kitokį reginį, nei daugelis įsivaizduoja

Šeštadienis, 2023-ųjų vasario 18-oji. Vakarų Ukrainoje – smarkiai vėjuota, bet saulėtas rytas, į kurio tėkmę savitai įsikomponuoja oro pavojaus sirenų gausmas. Tačiau gana retas iš Lvivo gatvėmis žingsniuojančių praeivių pakelia akis į dangų, o po darbo savaitės vis dar besiilsintys namuose tik suirzta – nors ir žino, kad elgiasi neteisingai, dažnas net verčiasi ant kito šono. Nuo Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios tuoj bus prabėgę metai, o iki šiol sąlyginai saugiame Lvive karą lydintys atributai tapo niūria rutina.

Kai maždaug prieš septynerius metus istorinėse Lyčiakivo kapinėse Lvive teko stabtelėti prie šviežiai supiltos karių kapų eilės, galvą į mane – prašalaitį – nukreipė greta ant nediduko suolelyčio sėdėjusi pusamžė moteris. Kalbėjo jos akys, žodžių nereikėjo.

Susidaryti įspūdį apie tai, kuo ir kaip šiuo metu gyvena šis vakarinis Ukrainos miestas ir regionas, padėjo ne tik palyginimų su praeitimi ieškojęs savas žvilgsnis, bet ir keletas skirtinga veikla gyvenime užsiimančių pašnekovų – muziejuje dirbanti Kristina, savanoriškai humanitarines siuntas skirstyti padedantis sporto srities darbuotojas Sergejus ir profesionalus karys Andrejus.