Pastaraisiais karo Ukrainoje mėnesiais, stebėdami sąlyginai nedaug „banguojančią“ fronto liniją, galime pradėti galvoti jog kovos veiksmų zonose nieko ypatingo nevyksta, arba, kaip sako karo apžvalgininkai – „vyksta lokalūs susidūrimai“. Vokiečių rašytojo Ericho Marijos Remarko žymiajame romane, pagrindinis herojus Paulius taip pat miršta dieną, kuomet karines suvestines apibendrina žodžiai „Vakarų fronte nieko naujo“. Deja, Ukrainoje žmonių žūtys kasdienybė – apšaudymai artilerija ar raketomis, lengvaisiais šaulio ginklais, o kartais, mirtis gali užklupti ir be tiesioginio priešo poveikio. Lietuvis Rimas Armaitis, esantis Ukrainoje, gelbėja saviškių gyvybes, moko juos išvengti pavojų ir lygiai priešingus veiksmus atlieka priešų atžvilgiu – kalbuosi su juo.
– Rimai, jūs kelias dešimtis metų dirbote išminuotoju Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinėje „Aras“, kaip jūs tai įvardintumėte – tiesiog darbu ar pašaukimu? Daliai jaunuolių patinka ginklai ir įvairūs sprogstantys įtaisai – jūsiškis susidomėjimas atkeliavo iš vaikystės ar tai buvo atsitiktinumas?
– Vaikystėje aš norėjau būti kariškiu, bet svajonė neišsipildė, tad po sovietinės kariuomenės, 1991 metais, atėjau į tuometinį „ARĄ“, ten ir pasilikau. Vėliau pasirinkau išminuotojo kvalifikaciją, nes buvau linkęs į techninius dalykus. Toliau ėjo apmokymai užsienio šalyse ir darbas Lietuvoje.
– Ko gero, pagrindinis motyvas važiuoti į kariaujančią šalį buvo patriotizmas, noras padėti ukrainiečiams ir padaryti viską ką sugebate, kad blogis būtų nugalėtas ten, bei neateitų į mūsų žemę?
– Taip, pirmasis motyvas būtent toks – nesustabdžius jų ten, rusiškas pasaulis ateis į mūsų namus. Antrasis, aš žinojau, kad išminuotojų truks, jų apskritai visada ir visur trūksta, nes nedaug yra norinčių dirbti tokį darbą, tai juk ir gyvenimo būdas. Išminuotojai net taikos metu yra savotiškam kare. O šitam kare išminuotojų žūsta daug, ypač, jei jie silpnai parengti.