Lietuvis tikrąja ta žodžio prasme kasdien vaikšto minų laukais: papasakojo, kokia yra karo Ukrainoje realybė

– Rimai, jūs kelias dešimtis metų dirbote išminuotoju Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinėje „Aras“, kaip jūs tai įvardintumėte – tiesiog darbu ar pašaukimu? Daliai jaunuolių patinka ginklai ir įvairūs sprogstantys įtaisai – jūsiškis susidomėjimas atkeliavo iš vaikystės ar tai buvo atsitiktinumas?

– Vaikystėje aš norėjau būti kariškiu, bet svajonė neišsipildė, tad po sovietinės kariuomenės, 1991 metais, atėjau į tuometinį „ARĄ“, ten ir pasilikau. Vėliau pasirinkau išminuotojo kvalifikaciją, nes buvau linkęs į techninius dalykus. Toliau ėjo apmokymai užsienio šalyse ir darbas Lietuvoje.

– Ko gero, pagrindinis motyvas važiuoti į kariaujančią šalį buvo patriotizmas, noras padėti ukrainiečiams ir padaryti viską ką sugebate, kad blogis būtų nugalėtas ten, bei neateitų į mūsų žemę?

– Taip, pirmasis motyvas būtent toks – nesustabdžius jų ten, rusiškas pasaulis ateis į mūsų namus. Antrasis, aš žinojau, kad išminuotojų truks, jų apskritai visada ir visur trūksta, nes nedaug yra norinčių dirbti tokį darbą, tai juk ir gyvenimo būdas. Išminuotojai net taikos metu yra savotiškam kare. O šitam kare išminuotojų žūsta daug, ypač, jei jie silpnai parengti.