Kaip ir tada, taip ir dabar šie mūšiai nulems saugumo tvarkos Europoje ateitį.
Tik štai Ukrainos rėmėjams Vakaruose svarbiausias šio karo tikslas neatrodo toks aiškus ir konkretus, koks buvo Sąjungininkams 1944 metais. Skirtingai nei nacistinė Vokietija, Rusija turi branduolinį ginklą. Labai sunku įsivaizduoti absoliučią tokios šalies kapituliaciją. Ukrainos užduotis – atsiimti visas teritorijas, kurias nuo 2014 metų pasisavino Rusija, atkurti valstybines sienas, kurios buvo nustatytos dar 1991 metais žlugus Sovietų Sąjungai. Bet netgi jeigu Ukrainos kariuomenei pavyktų tai padaryti (o daug kas Vakaruose tuo abejoja), yra nuogąstavimų, jog Rusija gali tokią karo baigtį priimti kaip pažeminimą, tad tam, kad jo išvengtų, gali nesibodėti panaudoti net ir branduolinį ginklą.
Realesni tokie tikslai: Ukraina siekia pridaryti kuo daugiau nuostolių ir perimti kuo įmanoma daugiau teritorinių laimėjimų bei taip sustiprinti savo galimybes su nusilpusia Rusija susitarti jai palankesnėmis sąlygomis. Taip mąstant, būtų puiku, jeigu naujosios Ukrainos Vakarų ginkluotos brigados sugebėtų nutraukti sausumos tiltą, jungiantį Rusiją ir Krymo pusiasalį arba priartėtų pakankamai, kad sukeltų grėsmę Rusijos pozicijoms Kryme. Dauguma Vakarų valdininkų tikisi nuosaikesnių laimėjimų – kad Ukrainai pavyks atsiimti ir išlaikyti ne tokius strategiškai svarbius teritorijos gabalus, prarastus praeitais metais, nes vien tai parodytų rusams, jog šalis vis dar pavojinga mūšio lauke. Jeigu tikėtume pesimistais, ukrainiečiams niekaip nepavyksta įveikti rusų gynybos, telieka tenkintis menkais laimėjimais, o galiausiai viskas baigsis pavojinga aklaviete. Laimei, galimybę, kad štai Ukrainos pajėgos silpsta, jos puikus taikinys kontrpuolimui ir jau tuoj trauksis, galima ramiai atmesti, nes Rusijai akivaizdžiai stinga jėgų pasiekti kažkokio didesnio proveržio, be to, sąjungininkai iš Vakarų nedelsdami suskubtų Kyjivui į pagalbą.