Didžiausios sovietinės šalies utopijos ir nesąmonės: nuo „trigubo Brežnevo“ iki „apsėkim kukurūzais visą SSRS“

Praeitų metų gale suėjo 100 metų, kai buvo sukurta SSRS. Čia, žinoma, kaip minėti juodojo maro ar konkistos metines. Žinai, kad blogai, bet nepamiršt irgi svarbu. Kad nepamirštum, kaip iš tikrųjų buvo. Kad suprastum, jog dabar gyvenam puikiai ir kad į praeitį gali norėti grįžti tik nuo tikrovės atitrūkę žmonės. Todėl aš šias metines paminėsiu taip, kaip noriu. O noriu papasakoti apie šimtmetį (nes Rusijoj niekas labai nepasikeitė) kvailybių, problemų ir nesąmonių. Surinkau jums kvailiausius ir linksmiausius sovietų „feilus“, kad prisimintume ne tik gagarinus ir artekus, bet ir realybę, kurios, ačiū Dievui, nebeturim.

Kai kurie rusai didžiausia SSRS katastrofa laiko pačios SSRS subyrėjimą. Jie ryžtingai atmeta teiginius, kad Tarybų Sąjunga subyrėjo dėl ekonominės krizės ir vidinių prieštaravimų. Jie neigia, kad tai sąlygojo žmonių laisvės poreikis. Jų nuomone, perestroika galėjo pataisyti ekonominius reikalus, ir „glasnost“ – padėti žodžio laisvei, o žmonės iš esmės juk gyveno laimingai ir turtingai.

Mes ir dabar iš kai kurių piliečių girdim naratyvą, kad „visi turėjo darbą“. Kad „visko užteko, o to, ko nebuvo, ir nereikėjo“. Kad „visos tautos gyveno draugiškai ir nesipykdamos“. Kad tai buvo „ekologiški“, „socialiai atsakingi“ ir labai „kultūringi“ laikai. Tokiems žmonėms neturiu ką pasakyti, bet, idant man SSRS griūtis buvo viena didžiausių viso gyvenimo švenčių, paieškojau jums tikrai keistų nesąmonių, kurios vyko Tarybų Sąjungoje.

Asmeniškumai

Vienas iš keisčiausių dalykų, kuriuos pamenu, yra vyriški, oficialių Sovietų Sąjungos pareigūnų bučkiai. Žinoma, mes šalti šiauriečiai, net į italų susiglaudimą skruostais žiūrim su įtarimu, tačiau, patikėkit, tarybinių bučinių neaplenks niekas.