Pagal vieną paskutinių britų organizacijos „Open Democracy“ tyrimų, reikšminga dalis Jungtinės Karalystės (JK) piliečių yra nusivylę demokratija, daugiau nei pusė jų linkę remti taisyklių nepaisančios stiprios asmenybės autoritarinį valdymo stilių. Pasirodo, demokratijos bastiono JK piliečiai geidžia autoritaro, na, ir kas, kad laisvės lygis planetoje menksta 14 metus iš eilės, kaip nurodo žmogaus teisių organizacija „Freedom House“. Iš kur ji žino, ta „Freedom House“?
Po Berlyno sienos griuvimo prieš 30 metų niekas neabejojo galia bei nauda demokratijos, kurią amerikiečių-lenkų politologas, Niujorko universiteto Europos tyrimų centro direktorius Adamas Przeworskis laiko tinkamiausiu konfliktų visuomenėje valdymo instrumentu, kai kompromiso pasiekiama taikiai, be spaudimo ar tuo labiau naikinimo.
Gal britai pavargo nuo informacinėje epochoje suvešėjusių, deja, neišvengiamų demokratijos palydovių demagogijos bei populizmo? Kaip bežiūrėsi, Donaldas Trumpas į galingiausios planetos valstybės prezidentus prasibrovė ir populistinės retorikos dėka, o ir „Brexit“ JK nugalėjo daugeliu atžvilgių dėl to paties.
Jei/kai esama poreikio, stiprus lyderis – ar jo imitacija, „koveris“ – nedelsiant ir apsireiškia. Vaizdelis iš natūros: Baltarusijos pareigūnai per herojų maršą Minske rugsėjo 14-ąją sulaikė 400 protestuotojų, pasak nevyriausybinės organizacijos „Vesna“, dažnai ypač grubiai, netrūko stipriai sumuštų. Miestas buvo pripildytas karinės technikos, valdžia uždarė aštuonias metro stotis bei tradiciškai atjungė mobilųjį internetą. Kuo ne karas? Ir prieš ką?
Iš rusų interneto komentarų: „Aš taip paprastai nepasitrauksiu. Aš 12 metų kūriau gerovę Vokietijoje. Adolfas Hitleris.“ Tokia fraze „Twitteryje“ komentavo žinotą ką? A.Lukašenkos interviu Rusijos oficialios žiniasklaidos atstovams rugsėjo 9-ąją. Iš jo paties pasisakymų: „Tik aš dabar galiu apginti Baltarusiją.“, „Jei šiandien Baltarusija kris, kita buvo Rusija.“ Ir taip toliau. Būtų komiška, bet „Google“ surinkę „Kartofelnyj fiurer“ (bulvinis fiureris – ir taip pavadinamas Baltarusijos autokratas), gausite apie 86 300 nuorodų (rugsėjo 15-osios rezultatas). Taigi tai rimta.
A.Lukašenka visiškai atsiribojo nuo išorinio pasaulio (išskyrus Rusiją), jam jau tas pats, kai/jei lyginamas su A.Hitleriu, Saddamu Husseinu ar Pol Potu.
Dar galima pateikti trukmės testą atlaikiusį kruviną Venesuelos scenarijų, kurios visuomenė irgi tapo įkaite – paskutinį kartą Jungtinių Tautų (JT) žmogaus teisių misija Venesuelos vyriausybę ir diktatorių Nicolásą Maduro asmeniškai nusikaltimais žmogiškumui apkaltino rugsėjo 17-ąją, po tyrimo nurodę, kad žudymais, kankinimais ir kitokiu opozicijos gniuždymu Venesuelos prezidentas ir jo aplinka sistemiškai užsiima muo 2014 metų.
Tokie reikalai su ta liga valdžiai, nepasotinamu jos alkiu.
* * *
Jei jau nuskambėjo diktatūros simboliu virtusios istorinės asmenybės pavardė, keletas pastabų apie ją. Prisimindamas nesėkmingą bandymą pritapti ir studijuoti vaizduojamąjį meną kosmopolitinėje Vienoje 1905 metais, A.Hitleris vėliau sakė išmokęs pamoką, jog gyvenimas – tai kova tarp stripriųjų ir silpnųjų be jokio atjautos ar humanizmo šešėlio. Viskas paprasta – pergalė arba pralaimėjimas be niuansų, kompromisų ar panašių niekų.
Vis dėlto 1920-ųjų kovo 31 dieną atsidėjęs darbui tuo metu dar Vokietijos darbo partijai (vėliau ir jo iniciatyva perkrikštytai į Vokietijos nacionalsocialistų partiją (NSDAP), žinomą ir kaip nacistų partija) bei parašęs jos nuostatų pirmą punktą apie tikslą suburti visas vokiečių tautas į Didžiąją Vokietiją (neprimena vieno šių dienų lyderio viešai deklaruojamo imperatyvo apie „rusų žemių surinkimą“?), taktiniais karjeros sumetimais būsimasis fiureris tiesmukiškas nebuvo. Tiksliau, dažniausiai nebuvo.
Ir gebėjo demonstruoti verslinkišką užmojį, pavyzdžiui, po nepavykusio „Alaus pučio“ (dar tiesmukiškai „romantiškas“ bandymas užgrobti valdžią 1923 metais) kalėjime parašyto jo programinio veikalo „Mein Kampf“ 1925–1932 metais parduota 228 000 egzempliorių, 1933-aisiais tapus Vokietijos reichskancleriu (ministro pirmininko atitikmuo), pardavimų skaičius išaugo iki milijono.
Nacių ideologija rėmėsi panvokiškumu, autoritarizmu, antimarksizmu, antisemitizmu, panieka bei nepakantumu demokratijai, bet jos lyderis irgi suprato bei deklaravo, jog valdžia Veimaro respublikoje pasiekiama demokratiniu keliu, kaip skelbė pats, demokratiją reikiam sunaikinti jos pačios ginklais.
Leidęsis į šį „kompromisą“, A.Hitleris išradingai manevravo, pavyzdžiui, 1929-aisiais stojus Didžiajai depresijai (labiausiai nuo jos nukentėjo Amerika ir Vokietija) pasitelkęs šūkius apie naują, geresnę visuomenę, žaisdamas masių jausmais, skelbė apie vokiečių pranašumą prieš kitas nacijas, šaliai 1933 metais galuojantis su 12 milijonų bedarbių. Paprastiems žmonėms NSDAP propaganda buvo suprantama, rezultatas – per metus iki 1933-ųjų vasario partijos narių skaičius nuo 75 tūkstančių išaugo iki 12 milijonų. 1930 metais išankstiniuose rinkimuose į parlamentą NSDAP pelnė 18,3 proc., 1932-aisiais – jau 33,1 proc. balsų, naciai turėjo didžiausią frakciją Reichstage.
Analogija su mūsų dienomis: „rusų pasaulio“ idėja gal ir išgalvota, tačiau liaudžiai patinka, Maskvai aneksuojant Krymą, šis konstruktas bent kurį laiką tikrai dirbo.
Jei liaudį liūliavo kalbomis apie nacijos pranašumą bei „naują visuomenę“, su verslo, pramonės atstovais buvo konkretus. 1932 metų sausio 27-ąją A.Hitleris Diuseldorfe sakė kalbą 300 Vokietijos stambiojo verslo atstovams, suprantama, nė žodžiu neužsimindamas apie nacionalizaciją ar „neklasinę visuomenę“. Užtat žadėjo solidžius valstybės užsakymus. A.Hitlerį skirti reichskancleriu reikalaujantį pareiškimą tais metais pasirašė 91 profesorius, peticiją apie tą patį prezidentui Pauliui von Hindenburgui įteikė būrys pramonininkų, bankininkų, žemvaldžių.
Suprato viešųjų ryšių svarbą, pavyzdžiui, 1932 metais susitikęs su britų finansininku Montagu Normanu susitarė dėl savo partijos finansavimo. Susitikime dalyvavo ir amerikiečių politikai broliai Dullesai, apie ką dabar nenoriai prisimena jų biografai. Ieškodamas politinės paramos, vyriausybės galva Franzas von Papenas su A.Hitleriu 1933-ųjų sausio 4 dieną susitiko bankininko Кurto von Schröderio namuose. Panašių faktų galima vardinti daug, normalus politinis gyvenimas, rutina.
„Manevrai“ derinti su atviru smurtu – 1932-ųjų rinkimų į Reichstagą kampanija virto tikru pilietiniu karu gatvėse, žuvo apie 300, sužeista virš 1100 žmonių. Nuo nacių persekiojimo iš tėvynės priversta bėgti garsi XX amžiaus intelektualė Hannah Arendt jau 1964-aisiais interviu vokiečių publicistui ir politikui Günteriui Gausui nurodė, jog 1933-ieji Vokietijoje gali būti lyginami su baisiausiais Antrojo pasaulinio karo nusikaltimais.
1929–1933 metais Veimaro respubliką draskė politinis chaosas, niekam valdžioje nesisekė suvaldyti bedarbystės, skurdo, atsistatydinimai sekė vienas po kito. Situaciją papildomai komplikavo naivus konservatorių tikėjimas teisės viršenybe ir kairiųjų susiskaldymas, socialdemokratų ir komunistų partijos kietai konfrontavo, Maskvos „koordinuojamas“ komunistų lyderis Ernstas Telmanas sociademokratus niekinančiai vadino „socialfašistais“. Ši partija apskritai paradoksaliai ėjo į sandėrius su NSDAP. 1932-ųjų lapkritį naciai ir komunistai organizavo transportininkų streiką, tada nacių propagandininkas Josefas Goebbelsas stovėjo vienoje tribūnoje su komunistų atstovais.
Vokietijos elitai ilgai žvelgė į būsimą fiurerį iš aukšto, kaip į išsišokėlį ar „taktinę priemonę“, ir kurios dėka valstybė gali tikėtis ilgai geisto stabilumo. Į jo kalbas apie „asmenybės galią politiniame gyvenime“, „lyderio principą“ (Führerprinzip – absoliutus valdinių pajungimas valdžiai) žvelgta atsainiai. Miuncheno istorikas Karlas von Mülleris prisiminė: „Jį iškėlė dėl nuopuolio depresijos nukamuota vidurinioji klasė. Bet jis nebuvo vienas jų.“
Esama ir tezės, jog vokiečiai negyveno prasčiau už kitus europiečius, bet „užklupti“ Veimaro demokratijos nesugebėjo susitvarkyti su asmeninės atsakomybės iššūkiais, sutrikę be nurodymų iš viršaus, psichologines bėdas „nurašė“ demokratijai „tvirtos valdžios“ naudai. Vienas viokiečių rašytojas, kuriam buvo lemta žūti koncentracijos stovykloje, nacių atėjimo į valdžią išvakarėse dienoraštyje parašė: „Ką turiu daryti? Kovoti už respubliką? Šitą? Bet ji pati to nenori?“ A.Hitlerio pergalė buvo ne tiek politinė, kiek psichologinė.
Prasibrovęs į valdžią, fiureris galėjo nebesivaržyti – 1933 metų vasario 4-ąją pasirašė spaudos bei susirikinų laisvę ribojantį dekretą „Apie vokiečių tautos apgynimą“, rugpjūtį įvedė vienpartinę sistemą, 1934 metais įsaku sujungė prezidento bei vyriausybės pareigybes.
1932-ųjų pabaigos Reichstago sudėtis (196 naciai, 121 socialdemokratas, 100 komunistų, 70 katalikų, 52 nacionalistai) gal tiksliai atspindėjo tuometinį visuomenės nuotaikų pasiskirstymą, bet ši sudėtis reiškė ir greitą trapios Veimaro respublikos galą. Elitų snobizmas kylančio diktatoriaus atžvilgiu Vokietijai ir visai planetai kainavo labai brangiai.
* * *
Pokarinės demokratijos išmoko pamokas ir stengėsi išguiti radikalus iš politikos lauko tiesiog draudimais (tarkime, nacių partijų Europoje) ar subtilesniais metodais. Pavyzdžiui, kai 1948 metais Italijos rinkimuose grėsė komunistų pergalė, Amerika į rinkimų kampaniją įliejo 20 milijonų dolerių (dabar būtų 200 milijonų) komunistų oponentų krikščionių demokratų naudai. Nors SSRS irgi dosniai rėmė komunistus 8 milijonais kas mėnesį, laimėjo vis dėlto krikščionys demokratai.
Griuvus Berlyno sienai ir pasibaigus „Šaltajam karui“ visi (ar beveik visi) paskui Francį Fukyamą suskubo patikėti „istorijos pabaigos“ palaima, bet stojus XXI amžiui ėmė aiškėti, jog diktatoriai ar į diktatūrą linkusieji išmoko naudotis demokratijos instrumentais. Visi supranta, kad į rinkimus neprileisti opoziciniai politikai, nepriklausomi stebėtojai, jų rezultatai falsifikuoti, bet sako: ką padarysi, juk tai ši vyriausybė valdo šalį.
Po Gruzijos 2008-aisiais, Ukrainos 2014 metais, nuodijimų ar galabijimų „kitaip“ namuose ir ne namuose, represijų prieš oponentus (net nebūtinai politinius) pasaulis į Maskvos režimą žvelgia kažkaip droviai, reiškia „susirūpinimus“, bet nieko realaus nedaro dėl „šventos ramybės“ arba bendradarbiavimo teikiamo ypač apčiuopiamo gėrio. Europos „schroederizacija“ (buvę Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis vadovauja rusų naftos koncerno „Rosneft“ direktorių tarybai) tik suteikia V.Putinui įžūlumo. Maskva realiai pretenduoja tapti pagrindine Baltarusijos „harmonizuotoja“. Ir taip toliau – postringauti galima labai ilgai.
Kaip yra pastebėjęs rusų rašytojas Victoras Shenderovichius, tokio politiko kaip Ronaldas Reaganas (1981–1989 m. valdęs 40-as JAV prezidentas pavadino Sovietų Sąjungą „blogio imperija“ ir reikšmingai prisidėjo prie šios subyrėjimo) šiandien nėra ir iš tolo. Demokratija pakliuvo į pačios pasispęstus spąstus?
* * *
Bet gal nieko naujo. Galingas, daug tragedijų atnešusias XX amžiaus ideologijas nacizmą bei komunizmą vienija nepasitikėjimas bei panieka gyvybei, įsitikinimas, jog žmogui būtina vadovauti jo paties labui, kai valdantieji disponuoja ypatingomis teisėmis, grįstomis rasine (nacistų atvejis) ar klasine (komunistų) teorijomis. Abi šios ideologijos kategoriškai neigė žmogaus individualumą.
Veikiausiai ir tai lėmė (juk įtakingos), kad jau XXI amžiuje turime vertybinę painiavą – buvę Vokietijos demokratinės respublikos komunistai mielai balsuoja už kraštutinę dešinę „Alternatyvą Vokietijai“, o Kremliui artimi politologai nė nemirktelėję gali tvirtinti, esą A.Hitleris nebuvo jau toks blogas. Praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį buvo galima svarstyti apie Lenkijos, Čekijos, Vengrijos, Baltijos šalių demokratinę pažangą, šiandien Vengrijoje ir Lenkijoje toji demokratija koreguojama ar tiesiog demontuojama populizmo naudai.
Aplinkybėms susiklosčius (o jos, panašu, klostosi), gali rastis žmonės ir struktūros, suteiksiančios sau teisę lemti, kas čia tinkamas (rusas, musulmonas, profesionalas etc.), ir „pasirinktais“ metodais taisyti „neatitikimus“. Jau taisoma – Rusijoje, Venesueloje, Irane... A.Lukašenka nesusitvardęs viešai pareiškė, kad nei jam, nei V.Putinui nesudrebės nei balsas, nei ranka, nei koja „sutramdyti“ bet ką, kas „sujudės“ Sąjunginės valstybės vakarų pasienyje.
Pasak Čikagos universiteto Harriso viešosios politikos mokyklos profesoriaus, Londono Ekonominės politikos tyrimų centro mokslo bendradarbio, knygos „Populizmo politinė teorija“ vieno autorių Konstantino Sonino, V.Putino ir A.Lukašenkos negalima laikyti visaverčiais populistais, mat populizmas eina į konkurencinius rinkimus, bet su neįgyvendinamais pažadais, kuriais publika vis tiek aklai tiki. Pagal ekonomikos istoriko Barrio Eichengreeno apibrėžimą, populistai būtinai linkę į autoritarizmą, pelnę valdžią jie stengiasi ją „pertvarkyti“ į sau patogų formatą (A.Hitleris ir naciai tuo ir užsiėmė).
Jei V.Putinas ir A.Lukašenka nesistengia išlošti rinkimų, o išlaiko valdžią kitais būdais, jie pradeda nuo to, kuo A.Hitleris baigė.
Praėjusio amžiaus pražūtingų ideologijų šiandieninės reinkarnacijos kol kas remiasi populizmu, bet pretekstas veikiausia ne lemtingiausias. Šiuolaikiniame pasaulyje apstu reikalų, į kuriuos žmogui nori nenori tenka reaguoti – permainų tempas, baimė dėl ateities globalioje tikrovėje...
Jei po Antrojo pasaulinio karo demokratija apsaugojo save, XXI amžiaus pradžioje ne be autoritarų-populistų nuoseklių pastangų ji ima prarasti patrauklumą kaip imitacinė butaforija. Reikšminga dalis žmonių pasijuto „politiniais nebyliais“, kažkas tuo būtinai naudojasi, gatvė bei populistai tą ir daro. Kai kurie ekspertai, tarkime, profesorius Artemyus Magunas iš Sankt Peterburgo Europos universiteto net prabilo apie „demonstracijų demokratiją“ kaip naują gyvenimo normą.
Prancūzų psichologo Sergeo Moscovici knygoje „Minios amžius. Istorinis traktatas apie minios psichologiją.“ kalbama apie tai, kad minios visada vienodos ir ieško lyderio populisto. Ir kad niekada neįmanoma suprasti, kaip toks lyderis istorijoje „išnyra“.
Gali būti (tarkime, viltinga), kad visuomenė pavargo tik nuo butaforinės, o ne demokratijos kaip tokios. Pasak „The Economist“ paskelbto „World Values Survey“ ir „European Values Study“ programų tyrimo apie žmonių nuotaikų 98 šalyse kitimą nuo 1995 iki 2020 metų, nors parama autokratams pasaulyje apskritai išaugo, sveikose (atlaikiusiose trukmės testą) demokratijose ji vis tiek mažesnė, nepaisant žaidimų su populizmu.
Ir pagaliau – polinkis į autoritarizmą koduotas žmogaus prigimtyje. Palo Alto miesto Kalifornijoje istorijos mokytojas Ronas Jonesas 1967-ųjų balandžio pradžioje sulaukęs šešiolikmečio dešimtoko klausimo, kaip vokiečiai galėjo masiškai pasiduoti nacizmo „kerams“, nutarė atsakyti eksperimentu, gavusiu „Trečiosios bangos“ (The Third Wave) pavadinimą. Įvedęs labai kietas taisykles, jis per kelias dienas iš jo dalyvių be jokio pasipriešinimo „sukūrė“ nacistinę bendruomenę, penktą dieną nutraukė eksperimentą, paaiškinęs klasei, kad jų klusnumas eksperimento metu nesiskyrė nuo Trečiojo reicho vokiečių klusnumo.
Apibendrinant tinka pakartoti A.Przeworskio apibrėžimą apie demokratiją kaip tinkamiausią konfliktų visuomenėje valdymo instrumentą, kai kompromiso pasiekiama taikiai, be spaudimo ar tuo labiau be naikinimo. Bet jei jau britai pavargo...
