Pasvarstė scenarijus, kas rūpintųsi mūsų saugumu karo metu: ar išlaikytume išbandymą?

Važinėdamas po Lietuvą, pristatydamas savo knygas apie karą skaitytojams, ne kartą jaučiau tą nebylų „prisipažinimą“, retkarčiais išreiškiamą ir balsu – „iki pat karo Ukrainoje pradžios [atskirais atvejais – „iki Krymo aneksijos“] aš per daug nesusimąstydavau apie šalies gynybą ir jos problematiką. Dabar – tiesiog galvoju ką daryti. Savo ir savo šalies saugumo labui“. Kiek retorinis klausimas skaitytojams – ar teko girdėti panašiai samprotaujant kažką iš esamų ar buvusių politikų? Kad publikacija nevirstų „nusivylusio rinkėjo balsu tyruose“, pakalbėkime – ką daryti mums ir ko reikalauti iš mums atstovaujančių politikų?

Seras Arthuras Conanas Doyle'is savo žymųjį detektyvą Šerloką Holmsą apdovanojo neeiliniais dedukcinio mąstymo sugebėjimais, kuomet, pasitelkiant pastabumą, logines sąsajas ir išvadas, aptinkamas nusikaltėlis. Valstybės užsienio politikoje tai vadinama „strateginiu mąstymu“, o itin įžvalgūs valstybių vadovai įvardinami kaip „strategai“ arba „vizionieriai“. Kalbant apie Lietuvos valdančiųjų rūpestį šalies gynyba (išimtis, suprantama, būtų Lietuvos stojimo į NATO procesas) pirmus kelis nepriklausomybės dešimtmečius, anksčiau minėti didingi terminai netinka.Tad kaip „čia ir dabar“ arba per kelerius metus pasiekti didesnį Lietuvos saugumą?

Formalius atsakymus į šį klausimą žinome: „didinti gynybos finansavimą“, „užtikrinti nepertraukiamą...