Pirmą kartą Prancūzijos istorijoje ketinama surengti viešą didelio masto aukcioną, kurio metu kiekvienas, turintis noro ir pakankamai finansų, galės įsigyti baldų bei dekoro detalių, XIX a. pirmoje pusėje puošusių Prancūzijos karaliaus Louiso Philippe karališkuosius rūmus ar karaliaus svečiams priglausti skirtas pilis bei XIX a. Prezidentų rezidencijas, ministerijas, ambasadas, prabangias miestų merijas puošusių interjero elementų. Visos lėšos, gautos pardavus šią Prancūzijos elito istorijos dalį, bus skirtos „Fondation Hôpitaux de France“ – „Prancūzijos ligoninių fondui“, kuriam vadovauja šalies Prezidento Emanuel’io Macrono sutuoktinė Brigitte Macron.
Precedentų neturintis aukcionas, kuris, tikimasi, susilauks didelio dėmesio ir taps metų įvykiu antikvariato bei istorijos mėgėjų tarpe, turėtų vykti rugsėjo 20 ir 21 dienomis, kai visa Prancūzija ir kitos ES šalys mini Journées du Patrimoine – Paveldo dienas. Kasmet šiomis dienomis plačiajai publikai atveriami paprastomis dienomis neprieinami istoriniai pastatai, privačios pilys bei dvarai ir jų parkai, organizuojama daug renginių, supažindinančių su turtinga šalies istorija bei jos paveldu.
Rugsėjo pabaigoje vykstantis Paveldo savaitgalis paprastai pritraukia itin daug prancūzų, kurie ir ne šventinėmis dienomis labai didžiuojasi šalies istorija, giriasi ir žavisi tautos amatininkų savoir-faire – per šimtmečius sukaupta patirtimi ir žiniomis bei iki mūsų dienų išsaugotais praktiniais įgūdžiais, kuriuos naudojant restauruojamos Prancūzijos pilys, viduramžiški gobelenai, kuriamos šalį garsinančios Haute couture aukštosios mados kolekcijos ir t.t. Vien pernai metais Paveldo dienų renginiuose dalyvavo 12 milijonų lankytojų.
Aukcioną organizuoja šalies dekoratyvinę istoriją, tai yra karalių ir prezidentų baldus bei dekoro detales sauganti ir prižiūrinti Prancūzijos nacionalinių paslaugų agentūra „Mobilier National“ prie Prancūzijos kultūros ministerijos. Jos saugyklose saugoma šimtai tūkstančių stalų, lovų, kilimų, šviestuvų, kėdžių ir krėslų, veidrodžių, staliukų bei gobelenų, kuriais kažkada naudojosi ir grožėjosi ne tik Prancūzijos elito atstovai, bet ir jų svečiai iš viso pasaulio.
Be to, „Mobilier national“ agentūroje saugomi lobiai iki šiol naudojami prestižinių šalies įstaigų – Prezidento rūmų, Prancūzijos ambasadų užsienio šalyse, ministerijų, merijų dekoravimui, šiam tikslui agentūra skolina baldus ir interjero detales iš savo saugyklų.
Iki šiol agentūra taip pat parduodavo vieną kitą baldą ar šviestuvą, bet be ypatingo viešumo ir labai nedideliais kiekiais. Atsisveikindavo ji išskirtinai tik su tais objektais, kurie dėl savo nebepataisomų defektų būdavo nurašyti, brokuoti ir, savaime suprantama, neturintys jokios istorinės ar paveldosauginės reikšmės bei nebelabai pritaikomi Prancūziją bei jos prestižą reprezentuojančiose įstaigose.
Tačiau dar nė karto nebuvo skelbiamas masinis ir viešas aukcionas, kuriame bus parduodama apie šimtą vienetų interjero objektų, kažkada priklausiusių XIX a. Prancūzijos elitui ir puošusių jų rezidencijas. Kol kas nėra tiksliai žinoma, kas bus parduodama, tačiau dauguma objektų, manoma, bus iš karaliaus Louiso Philippe epochos ir vėlesniųjų XIX a. dešimtmečių.
„Be abejo, aukcionui bus skirti tik tie baldai ir interjero akcentai, kurie neturi jokios istorinės vertės ir kurių dėl vienokiu ar kitokių priežasčių nebegalime pritaikyti ambasadų ar kitų įstaigų dekoravimui. Mes tikrai nesiruošiame iššvaistyti „šeimos vertybių“, išskaldyti šalies palikimo, net ir tokiu kilniu tikslu kaip parama ligoninėms“, – dienraščiui „La Figaro“ tvirtino „Mobiliet national“ agentūros direktorius Hervé Lemoine.
Pardavimui skirtų daiktų sąrašą sudarys speciali komisija – agentūros restauratoriai bei ekspertai menotyrininkai. Sąrašas bus laikomas galutinai patvirtintu tik tuomet, kai dėl kiekvieno aukcionui skirto objekto komisijos narių nuomonės vienbalsiai sutaps.
Taigi rugsėjo pabaigoje galima tikėtis pardavime išvysti sunkiasvorius, masyvius karaliaus Louiso Philippe epochos bufetus bei tamsaus medžio komodas, raižyto medžio kėdes aukštomis atkaltėmis ir visa tai, ko nepageidauja nė viena ambasada, nes šie baldai nėra nei labai patogūs, nei atitinka šių dienų skonį, tačiau puikiai suskambėtų kažkieno asmeniniame vasarnamyje prancūziškame kaime arba taptų ilgai ieškotu radiniu antikvariato mėgėjui kolekcionieriui, – teigė „La Figaro“ H. Lemoine.
Nors ir tikslas atrodo kilnus, ir apsaugos priemonės galimam piktnaudžiavimui bei vertingo visuomeninio turto iššvaistymui užkirsti priimtos, kai kurie prancūzai labai skeptiškai vertina šią „Mobiliet national“ agentūros ir Pirmosios Prancūzijos damos iniciatyvą.
Ne paslaptis, nemažai prezidentinių reformų, sunkios ekonominės padėties išvargintų bei geltonųjų liemenių streikų įaudrintų prancūzų E. Macroną vadina turčių Prezidentu ir jau vien dėl to reiškia jam bei jo sutuoktinei atvirą antipatiją, smerkia ir kritikuoja bet kokius jų veiksmus.
Taigi, nenuostabu, kad ir dabar pasigirdo balsų reikalaujančių „nekišti nagų prie visai tautai priklausančio paveldo“, o Pirmoji ledi kaltinama savivaliavimu, piktnaudžiavimu valdžia. Prancūzų liumpenai ir netgi kai kurie intelektualai drąsiai dalina jai patarimus, neva madame Brigitte pakaktų kreiptis į jos bei Prezidento aplinkos turčius draugus ir panaši suma ligoninėms galėtų būti surinkta, nepardavinėjant prancūzų nacionalinių vertybių, net jei tai karaliaus ar jo svečio šventa vieta pratrinta, nebemadinga šių dienų kontekste ir laiko svorio nebeatlaikiusi palūžusi kėdutė.
Man taip nuoširdžiai gaila šios elegantiškos, intelektualios damos ir taip nepavydžiu jai tos valdžios naštos, nes kad ir ką ji bedarytų – prancūzams neįtiksi. Nors kartais, kai savo gyvenamo prancūziško kaimelio šiukšlių perdirbimo stotyje matau, kokius antikvarinius baldus, šviestuvus, XIX a. porcelianus ar XX a. pradžios rankų darbo persiškus kilimus tie patys nuolat bambantys ir už viską kovojantys prancūzai išmeta kaip nereikalingus, netgi ne palieka gatvėje, kad kažkas kitas apsidžiaugtų, įvertintų, pasiimtų ir naudotų, o išmetą į bendrą kapą – konteinerį, kurio turinys vėliau bus tiesiog susmulkintas, man stoja iš skausmo širdis.
Aišku, tikėtina, jokie karaliai ant tų baldų nei sėdėjo, nei mylėjosi, nei trepsėjo tais kilimais, bet tai vis tiek yra paveldas, amatininkystės ar meno kūrinys, ypač rankų darbo persiški kilimai. Ir kur gi prancūzų taip mėgstama deklaruoti meilė ekologijai, perdirbimui, tvariam, sąmoningam, lėtam vartojimui dingsta, jeigu jau paveldas tą akimirką nerūpi?
Kartą su vietiniu miestelio antikvaru tiesiog verkdami maldavome šiukšliavežių atiduoti ar parduoti į tą senų daiktų kapinyną vežamus keturis šimtamečius persiškus kilimus, tikrus meno kūrinius – mat mirus senai našlei giminės tiesiog pasiėmė namą, bet visus jame buvusius daiktus liepė išmesti kaip nereikalingus. Aiškinome tiems augalotiems purviniems vyrukams, kad tai paveldas, meno kūrinys, žmonių rankų darbas, bet jie tik bambėjo – toks įstatymas, mes neturime teisės atiduoti kažkam, jie turi būti sunaikinti, ne mūsų reikalas, reikėjo tartis su giminėmis. Bet tai kaip tu susitarsi su giminėmis, kai jų net matę nesame, iš tolimo Paryžiaus atvykusiųjų pas notarą ir tuoj pat po namo paveldėjimo išvykusiųjų.
Taigi, man tos krokodilo ašaros dėl būsimo aukciono ir jo vertybių atrodo labai jau veidmainiškos, nepykite, pardon, mano taip mylimi prancūzai. Ir nors šįkart, pandemijos akivaizdoje, būkite solidarūs ir nepulkite madame Macron.
Be abejo, niekada negalima atmesti morališkai žlugusio biurokrato svajonės papiktnaudžiauti valdžia ir pabandyti pasipelnyti nacijos sąskaita.
Ir pati „Mobiliet national“ agentūra ne kartą buvo kritikuota, jog tautos nacionalinį istorinį paveldą prižiūri gana aplaidžiai bei serga istorine skleroze – nepamena, kam paskolino ir kur padėjo kokį daiktą. Ne paslaptis, kad iš daugiau nei 500.000 interjero objektų, paskolintų ministerijoms, ambasadoms, merijoms bei prefektūroms, apie 10 % fotelių, stalų, kilimų, bronzos skulptūrų, indų ir įrankių, paveikslų yra dingę iš radarų. Sudaužyti, lūžę, pamesti, išvežti į nežinomą vietą, pamiršti, neatmetama, kad ir pavogti. Teisėsauga nuo 2008 m. beviltiškai ieško itin vertingo, didelio gobeleno, XVIII a. nuausto prestižinėje Aubussono manufaktūroje ir ilgus metus kabėjusio prancūzų ambasadoje Londone. Labai daug nacionalinio paveldo lobių iš Prancūzijos ambasados Tripoje dingo ar buvo suniokoti 2011 m. karinio konflikto Libijoje metu.
Bet ir be karo dūmų apie 60 % indų, pagamintų specialiai ambasadoms ir joje vykstantiems priėmimams senoje, garsioje „Sèvres“ manufaktūroje, laikomi dingę be žinios – gal sudužo, o gal puošia kieno nors kito namus, nežinia.
Tokie indai yra vertingi ne tik paveldo prasme, bet ir ir finansine. Viena lėkštė gali kainuoti nuo keliasdešimties iki kelių šimtų eurų. „Sèvres“ manufaktūra nuo 1848 m. tiekia indus ir Prancūzijos prezidentų rūmams. Paskutinis jos menininkų kūrinys – 1200 vienetų rankomis tapytas tamsiai mėlynos spalvos servizas „Bleu Élysée“, puoštas prezidentinių rūmų architektūrinių eskizų detalėmis. Oficialiai skelbiama kaina – 50 000 eur. Servizas skirtas oficialiems Prezidento priėmimams, į kuriuos susirenka net iki 300 žmonių.
„Mobiliet National“ ne tik saugo prancūzų elito dekoratyviojo meno paveldą, bet ir administruoja prancūzų amatininkystę Europoje išgarsinusias, karalių bei aristokratų dvarams, bažnyčioms gobelenus ir kilimus kūrusias, istorines Gobelinsų ir Beauvais audimo manufaktūras ir rištinių kilimų manufaktūrą Savonnerie. Visos šios įstaigos buvo įkurtos XVII a. ir tebeveikia iki šiol. Manufaktūros ir jose dirbantys menininkai savo kūriniais prisideda prie prancūziško mito kūrimo – tuo sunkiai nusakomo art de vivre à la français, prancūziško meno gyventi, kurio dalimi laikoma ir prancūziškų interjerų estetika, ir stalo puošyba. Šiose manufaktūrose, kaip ir kitose istorinėse porceliano bei sidabro gamyklose, iki šiol kuriami baldai, kilimai, interjero detalės, servizai bei stalo įrankiai Eliziejaus laukuose esantiems Prezidentų rūmams, Prancūzijos ambasadoms užsienyje, valstybinėms institucijoms.
Be abejo, šiuolaikiniame pigaus ir greito vartojimo „Made in China“ pasaulyje tokios manufaktūros nėra pelningos ir yra labiau prestižo, nei pinigų klausimas, to paties prancūziško paveldo, istorinės atminties ir amatininkystės išsaugojimas. Nors kartais pasigirsta balsų, jog tai labai brangiai kainuojantys paveldo ir amatininkystės žinių išsaugojimo objektai, tad galbūt net vertėtų šias įstaigas uždaryti, palikti tik greta veikiančius muziejus. Bent jau tokį, tiesa, retorinį klausimą, prieš keletą metų prancūzų meno ir istoriniam elitui uždavė tuometinė Prancūzijos kultūros ministrė.
Pandemijos akivaizdoje „Mobiliet National“ ketina ne tik surengti labdaringą aukcioną ligoninėms aprūpinti, bet ir papildomai numato skirti pusę milijono eurų menininkams, restauratoriams bei amatininkams remti. Agentūra ketina užsakyti minėtose Gobelinsų, Beauvais manufaktūrose dirbantiems menininkams sukurti meno kūrinius, kuriuos vėliau įsigys ir saugos kaip kultūros paveldo dalį savo saugyklose. Medžiagas (vilną, šilką), naudojamas šiems tekstilės meno kūriniams kurti, agentūra ketina pirkti iš prancūzų gamintojų, kurie gamybos procese taiko prancūziškos amatininkystės savoir-faire tradicijas ir gamina produkciją šalyje, o ne importuoja jau pagamintą – tokių, tiesa, Prancūzijoje liko vienetai. Taip pat ketinama pradėti saugyklose turimų 1930–1950 m. epochos vertingų baldų, kažkada puošusių prezidentų kabinetus ir priėmimų menes, restauravimo procesą, kuriame dirbs senąsias baldų gamybos technologijas išmanantys prancūzų amatininkai-restauratoriai.
Kai kurie futurologai teigia, kad post-koroniniame pasaulyje kaip tik suklestės amatininkystė ir bus gerbiamas rankų darbas, tai gal ir gerai, kad istorinių audimo manufaktūrų nespėta uždaryti.
O kol kas prancūzams belieka sulaukti gegužės 11-osios, kada bus sušvelnintas virš 50 dienų trukęs karantinas, o tuomet jau ir rugsėjo legendinis aukcionas ne už kalnų, svarbu, pasitaupyti, jei nori padaryti gerą darbą ir sėdėti ant karališkosios kėdės.
