Antra, kritikuodamas verslą, gali sukelti komunistuojančių ir į sotų veltėdžiavimą linkusių personažų entuziazmą ir patvirtinti jų mėgstamus teiginius, kad „visi verslininkai vagys“ bei „verslas visada apgaulė“. Dar gali labai įskaudinti „kraujuojančių širdžių“ idealistus, kuriems gaila koalų, nesigilinant kas ir kodėl toms koaloms nutiko ir ar apskritai ten buvo koalos. Žodžiu, kritikuodamas verslą visada rizikuoji pakenkti verslo prestižui, o tai reiškia šalies gerovei, nes tie dalykai susiję.
Ką daryti? Nieko. Kritikuoti. Nes tik atvira diskusija palaiko demokratiją ir įmanomai sveiką valstybę. Laikau savo pažiūras socialiai liberaliomis, o tai reiškia: teigiu asmeninę atsakomybę už savo pasirinkimų pasekmes ir tuo pačiu palaikau valstybę, kaip tų pasirinkimų spektro kontrolierių. Čia kad būtu aiški autoriaus pozicija.
Dabar apie „Grigeo“. Kaip ir sakau antraštėje, jie nedarė nieko blogo.
Priduriu: žiūrint iš verslo pozicijų.
Bet kuris verslas siekia bent trijų susijusių dalykų: efektyvumo, konkurencingumo, pelningumo. Visi šie dalykai yra išreiškiami skaičiais excel lentelėje. Kuršių marios, Nigerio upės delta, Amazonės miškai ir neištariamo vardo ledynas į excel lentelę netelpa. Visi jie yra iš kitos lentelės, o dar dažniau ne iš lentelės, bet iš ilgo ir gražiai parašyto word dokumento su paveiksliukais. Jeigu verslas susižavi tais paveiksliukais ir sakinio poetika, jis kaip mat praranda konkurencingumą ir žlunga, kartu nusinešdamas mus su visomis mūsų būsto paskolomis.
Jau esu kalbėjęs apie tai, kad moralė verslo sektoriuje ir viešajame arba humanitariniame sektoriuje reiškia skirtingus dalykus. Ar tai reiškia, kad verslas nemoralus? Ne. Tiesiog jo moralė remiasi kitais pagrindais ir tie pagrindai yra efektyvumas, konkurencingumas ir pelningumas. Suprantu, kad „kraujuojančių širdžių“ idealistams tai sunku girdėti, tačiau laikau tai beveik aksioma.
Ar gali būti verslas moralus idealistine prasme? Drįstu empiriškai tvirtinti, kad gali, bet labai retai, dažniau smulkus, ir tai vis vien reikš tam tikrą savęs ribojimą, t. y. valingas pastangas eiti prieš prigimtį . Paprastai sakant, šeimos versliukas gali pasirinkti tausoti gamtą, tačiau savo efektyvumo ir pelningumo sąskaita (kas nėra blogai, beje). Kartais gamtos tausojimas ir yra verslo objektas, tuomet abejonių nekyla. Be to, nepamirškime, kad yra labai daug potencialiai mažai žalingų verslo sričių (kaip kūrybinės industrijos) ir yra sričių, kur bet koks judesys pavojingas (kaip chemijos ir šiaip stambioji pramonė). O štai vos tik imame augti ir žengiame į konkurencinę kovą...
Laisvosios rinkos filosofija konkurenciją supranta kaip pozityvų faktorių, sukuriantį sveiką savikontrolės mechanizmą. Bet ar tikrai? Ar nėra ši prielaida paremta tikėjimu, kad visi dalyviai elgsis pagal taisykles? Tikėjimu, iš esmės, utopiniu žmonių sąmoningumu ir sąžiningumu (tuo laisvarinkininkai man truputį primena komunistus). Iš tiesų kaip tik konkurencinė kova ir skatina laužyti taisykles idant neatsiliktum nuo varžovų. Kartais vieno žaidėjo užtenka korumpuoti visą sektorių. Dokumentiniuose filmuose, pasirodžiusiuose po 2008 metų finansinės krizės ne vienas bankininkas teigė žinojęs, kad blogai daro, bet vis tiek tai daręs, nes... konkurentai taip darė. Būtent.
Esu savo gyvenime ne kartą ir ne du matęs kaip konkurencinėje kovoje yra paaukojami principai ir vėlgi – dėl to nėra kaltas verslas savaime. Tai – tiesiog žmogiška. Mes labai netobuli. Ir godūs.
O kai verslo subjektas pasiekia tam tikrus skaičius excelyje ir imamas, pavyzdžiui, listinguoti biržoje, jo galimybės elgtis idealistiškai jam jau net nebepriklauso. Birža apskritai temato tik skaičius, perka ir parduoda skaičius. Ir nieko asmeniška. Dar labiau nieko asmeniška yra privatūs kapitalo fondai, kuriuos „The New Yorker“ neseniai pavadino „paskutinio teismo dienos investuotojais“. Tie ponai nesitenkina skaičiais, jie tenkinasi tik labai dideliais skaičiais. Su jų įtakon patekusiomis kompanijomis jie elgiasi kaip su kerpamomis avimis. Į jų lenteles jau netelpa ne tik idealizmas, ten netelpa jokie jausmai ir jokia gyvybė. Ir dar – jiems nerūpi tvarumas, neapsigaukime, dinamiškame pasaulyje pelno reikia šiandien.
Ne kartą kalbėta apie tai, kad gamtos saugojimas, atsakingas resursų naudojimas iš tiesų yra naudingas ir verslui, kad ilgoje distancijoje yra tiesiog nenaudinga niokoti gamtą. Gali būti, tačiau tik valstybė gali sukurti sveikesnę šio kelio, laiko ir greičio lygtį. Verslas to nedarys. Jis stebi greitai bėgančią biržos informacinę juostą...
Patikėti stambioms korporacijoms saugoti gamtą yra tas pats, kas palikti vilką prižiūrėti avis. Čia prisimena stambiausių JAV automobilių gamintojų bosų suskridimas privačiais lėktuvais pasirašyti „žaliąją sutartį“. Jie nuoširdžiai nesuprato, ko čia žiniasklaida neteko žado.
Beje, jei kas nors galvoja, jog gamtos niokojimas turtina tik „bosus“, „ponus“ ir kitus „blogus žmones“, tai labai klysta. Efektyvumas, konkurencingumas ir pelningumas tiesiai atsiliepia darbuotojų algoms ir tos algos yra mums mokamos kaip tik excel lentelės pagrindu. Už jas mes perkame savo smarkiai per brangius telefonus, kurių šiaip neturėtume sau leisti, bet leidžiame, nes esame tik labai netobuli žmonės.
Visada verta savęs paklausti, kiek eurų mes esame pasiruošę savanoriškai negauti gale mėnesio idant būtų išsaugota dar daugiau Nidos kormoranų?
Tad ką gi daryti su realybe, kurios eskizą čia, nevengdamas sutirštinti spalvų, nupiešiau? Atsakymas paprastas – efektyviau turi veikti valstybė.
„Grigeo“ skandalas rodo pirmiausia ne verslo, bet valstybės problemą.
Skandalas parodė nusikalstamą institucijų nekompetenciją, o galbūt – tiesiog ištikimybę kažkieno asmeninės naudos excel. Štai apie ką turi būti kalbama, štai kas turi būti statomas prie sienos, nes dabar atrodo, kad vienas „Grigeo“ prezidentas nuniokojo visą Baltijos jūrą. Labiausiai apmaudu, kad apsimoka kenkti gamtai, nors valstybės uždavinys yra padaryti, kad apsimokėtų saugoti tą gamtą.
Verslas niekada negerbs valstybės, jei tos valstybės institucijos (konkretūs žmonės) veiks nekompetentingai ir bus teisus (beje, lengvai paperkamų irgi niekas negerbia). Nubrėžus aiškias ribas ir jų laikantis, laimės visi.
Finansinės krizės siautėjimas taip pat kilo dėl per menkos kontrolės ir reguliavimo stokos ir viešasis sektorius už šią klaidą susimokėjo brangiai.
