O kaip atrodė gi ta Perkūno šventykla Šventaragio slėnyje?
Jei mūsų populiariojoje istoriografinėje literatūroje ir minima pagrindinė pagoniškoji krašto šventykla, tai apie jos konstrukciją aptikti žinių neteko. Tad gal verta atsiversti A.M.Kirkoro kapitalinio keliatomio veikalo „Vaizdingoji Rusija“ dalį, kur kalbama apie senąjį Vilnių. Mat šis Lietuvos patriotas, nors ir rašė lenkiškai bei savo veikalus leido rusiškai, mūsų visuomenėje iki šiol yra nepelnytai užmirštas. Negano to, jam dar gyvam esant, dalis lenkiškosios Lietuvos inteligencijos jo leidžiamus veikalus rusų kalba vertino kaip kolaboravimą su okupacine Rusijos imperijos vadžia. Bet tik jo veikalų dėja daugumai to meto žmonių tapo prieinamai faktai bei pasakojimai apie pagoniškąją, o vėliau – ir krikščioniškąją Lietuvą. Ir konkrečiai – apie lietuvių pagoniškąją šventyklą Perkūnui. Remdamasis rusų metraščiais, autorius rašo, kad Neries ir vilnelės upių santakoje, kur buvo sudegintas mirusio kunigaikščio Šventaragio kūnas, jo sūnus Gerimundas 1265 m. įkūrė Perkūno šventyklą. Taigi, kokia ji buvo?
Perpasakodamas rusų metraščius, knygos autorius rašo, kad ji buvo 150 aršinų (1 aršinas – 0,7 m) ilgio, 100 aršinų pločio ir 15 aršinų aukščio. Šventykla buvo be stogo, o įėjimas buvo iš vakarų pusės (kaip ir dabar į Katedrą). Šalia jos augo ąžuolas, po kuriuo stovėjo Perkūno stabas. O pačioje šventykloje virš vienos sienos (knygoje nenurodoma, viršum kurios) buvo įrengta 16 aršinų ilgio galerija. Ten, galerijoje buvo įrengtas pagrindinis altorius arba aukojimo vieta: 9 aršinų pločio ir 3 aršinų aukščio. Link to altoriaus vedė 12 laiptų (kiekvienas iš jų – pusės aršino aukščio ir 3 – pločio). Laiptai kartu buvo ir žemdirbystės kalendorius – ant jų buvo sužymėti visi mėnulio ciklai.
O minėto altoriaus gilumoje, specialioje įduboje ir degė amžinoji ugnis. Minėta įduba buvo taip išmoningai įrengta, pabrėžia A.M.Kirkoras, kad jos negalėjo užgesinti nei smarkiausias lietus ar ne mažiau gūsinga vėtra. Kūrenta pagrindinai ąžuolinėmis malkomis (štai iš kur mus iš anų laikų pasiekė protėvių pagarba šiam medžiui, nes ir Perkūno stabai stovėjo tik šalia ąžuolų). Sienoje priešais įėjimą (turima omeny rytinė pusė, kur dabar yra Katedros altorius) buvo ypatinga koplytėlė (tokį terminą pavartojo knygos autorius, nors minėtas terminas atėjo tik su krikščionybe; matyt, turėta omeny kažkokia atskira patalpa), kurioje buvo sudėti įvairūs indai ir apeigoms naudoti reikmenys. Po paminėta koplyčia buvo įrengtas rūsys, kuriame buvo laikomos gyvatės bei kitos bjaurybės (be abejo, rusų metraštininkai supainiojo gyvates su žalčiais, kurie mūsų pagonių protėvių buvo ypač garbinami; kaip ir kiti, matyt, naminiai ar laukiniai gyviai).
Šalia šventyklos stovėjo namas vyriausiojo žynio (tituluojamo Kriviu Krivaičiu) ir jo patarnautojo. Šalia taip pat stūksojo aukštas akmeninis bokštas iš kurios per žynius susirinkusiems žmonėms būdavo perduodama dievų valia.
Dabar, rašo A.M.Kirkoras (o tai, primenu, XIX a. antra pusė) vietoje Perkūno šventyklos stovi šv. Stanislovo Katedra, o buvusio bokšto vietoje įrengta varpinė. O Jogailai su Vytautu apkrikštijus Lietuvą (tiksliau, tik jos diduomenę), pagoniška šventykla buvo perstatyta į pirmąją bažnyčią. Paskutinysis Krivis Krivaitis, kaipo „nereikalingas“ naujajai religijai ir ją priėmusiai aukštuomenei, pasitraukė į Kernavę, vėliau – prie Nevėžio krantų, kur ir mirė 1414 m.
Tačiau A.M.Kirkoras nepaminėjo labai svarbios detalės – o kokia gi buvo ta mūsų pagoniškoji šventykla: medinė ar mūrinė? Rusų metraščiai apie tai tyli. Nors, logiškai galvojant, bent dalis jos turėjo būti mūrinė: juk ugnis negali saugiai degti medinėje aplinkoje.
O kas gi išliko mūsų Katedros rūsiuose iš anų ir vėlesnių laikų? Tam reikia nusileisti keltą metrų po žeme.
Besidomintys Vilniaus požemiais ilgai laukė knygų apie tai
Bene pirmąją populiarią knygą besidominantiems mūsų senove parašė žurnalistas Jonas Bulota su Romuadu Šalūga – „Vilniaus požemiuose“. Kuri buvo išleista Vilniuje 1960 metais – jau baigiantis vadinamajam N.Cruščiovo valdymo metų „atodrėkiui“ (kai šiek tiek buvo atleisti stalinizmo varžtai). Be pirmųjų mini ekskursijų po Katedros požemius, šios knygelės skaitytojai dar buvo supažindinti ir su visa serija mūsų sostinės požemių: po Dominikonų bažnyčia, po Gedimino kalnu, po šv. Jonų bažnyčia, apskritai, po visu Vilniaus senamiesčiu esantį požemių labirintą.
Tačiau turėjo praeiti dar 16 metų, kol pagaliau 1976 m. pasirodė pirmoji profesionalo parašyta knyga apie mūsų pirmosios bažnyčios požeminę istoriją. Tai – N.Kitkausko knyga „Vilniaus Katedra“, sulaukusi viso serijos vertimų į užsienio kalbas. Vėliau autorius, papildęs bei išplėtęs pirmąjį savo leidimą, pakartojo jį 1994 m. Taip dienos šviesą išvydo ilgų dienų, praleistų Katedros rūsiuose, kapitalinis veikalas – „Vilniaus archikatedros požemiai“.
Tad kas iš Lietuvos pakraščio nelabai gali sau leisti pasiekti Vilnių ir nusileisti į archikatedros požemius, gali puikiai su jais susipažinti, perskaitęs bent jau antrąjį N.Kitkausko veikalą šia tema. O kas gali – tenusileidžia stačiais laiptais žemyn.
Pirmas sustojimas: kripta su Lietuvos valdovų palaikais
Po pačia šv.Kazimiero koplyčia esančioje kriptoje, mediniuose karstuose (aišku, padarytuose šiais laikais), ant kurių uždėta po paauksuotą karūną, saugomi buvusių Lietuvos valdovų palaikai. Tai: Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro, Žygimanto Augusto žmonų – Elžbietos Habsburgaitės bei Barboros Radvilaitės bei marmurinėje urnoje – karaliaus Vladislovo Vazos širdis. Minėti palaikai buvo aptikti po to, kai 1931 m. Vilnių nusiaubė baisus potvynis: atedros sienos bei pamatai po to ėmė trūkinėti ir reikėjo skubiai imtis Katedros gelbėjimo darbų. Tam aukos buvo rinktos visoje Lenkijoje, tad vietos administracija iki karo spėjo nemažai nuveikti. Visų pirma, mediniai poliai, kurie laikė Katedros sienas nuo L.Stuokos Gucevičiaus laikų, buvo pakeisti gelžbetoniais. Jų, beje, ekskursijų vadovas parodys bent keletą tokių. Tad per Katedros tyrinėjimus po minėto potvynio nuošalioje kriptoje (pramušus 3 m storio mūro sieną) ir buvo atrasti šių kilmingų asmenybių palaikai. Be abejo, buvo rasta žymiai daugiau, nei demonstruojama dabar. Šalia B.Radvilaitės palaikų dar buvo rasta keletas auksinių žiedų bei karalienės statusą patvirtinančios insignijos (antspaudas ir kiti atributai). Deja, per karą visa tai dingo.
Kita požemio patalpa – vadinamoji vyskupų kripta – pasitinka tuščiomis erdvėmis. O gotikiniai lenkti mūrų skliautai, įspūdingai apšviesti, sukuria tikrą viduramžių atmosferą. Minėta kripta – tai buvusi žymių feodalinės Lietuvos žmonių bei jų šeimų laidojimo vieta. Ir tarpukario, ir pokario metais čia buvusi daugybė žmonių palaikų vis dar laikinai saugomi Katedros požemiuose.
Buvusioje didžiojoje arba kapitulos kriptoje amžinojo poilsio buvo atgulę visi Vilniaus Katedros vyskupai bei jų aplinkos dvasininkai. Dabar tai taipogi tuščia erdvė ir tyla, tik retkarčiais sudrumščiama apsilankančių ekskursantų.
Dar vienas įspūdingas eksponatas – XIV a. galo – XV a. pradžia datuojama sieninė freska. Be abejo, jūs pamatysite tik jos kopiją – ta mažutėlė kripta, kur ji ir buvo surasta, ekskursantams yra uždaryta: juk bet kokia šviesa, o juo labiau – drėgmė, kenkia šiam unikaliam eksponatui. O juk jį galėjo matyti Vytautas su Jogaila. Minėta freska, matyt, atsirado netrukus po to, kai Jogaila 1387 m. atvyko krikštyti Lietuvos ir vietoje pagoniškos bažnyčios iškilo pirmoji Lietuvos bažnyčia.
