Vargšai prūsai: jie žeminami bei apiplėšinėjami
Pasak šią problemą tyrinėjančio doc. dr. Valdemaro Šimėno, Vilniaus universiteto dėstytojo, „juodoji“ archeologija Karaliaučiaus krašte turi gerokai senesnes ir gajesnes tradicijos negu Lietuvoje. Tarybiniais laikais prūsų archeologija – deja – buvo už įstatymo ribų. Taip, ten egzistavo formalios paminklosaugos įstaigos, bet realios veiklos jos beveik nevykdė. Nebuvo ir populiarios literatūros šia tema. Nors tarp tenykščių gyventojų–atvykėlių iš įvairių SSSR regionų–egzistavo legendos apie požemius, gintaro kambario ir muziejinių vertybių lobius. Kas netingėjo, kasinėjo bažnyčių šventoriuose, pilyse. Tokia veikla netgi buvo skatinama ir tikrai–nebaudžiama. Jau tais laikais – 1960–1970 m. – atsirado pavienių kolekcionierių, kurie kaupė kolekcijas ir gana atvirai supirkinėjo archeologinius radinius.
V. Šimėnui sovietmečiu teko dalyvauti oficialiose Mokslų akademijos Archeologijos instituto (Maskvoje) ekspedicijose bei pažinti daugelį tenykščių kraštotyrininkų entuziastų. Dauguma jų labai domėjosi prūsų praeitimi, tačiau įgyti archeologo profesionalo specialybę Karaliaučiuje, Kaliningrade nebuvo galimybių: raudonoji imperija metodiškai stengėsi ištrinti bet kokią šios jai atitekusios teritorijos istoriją – nuo akmens amžiaus iki pat 1944 m. Tiesa, vietos entuziastai nuo pat „atšilimo“ (kai po Stalino mirties valdžią paėmė N. Cruščiovas“) rinkdavo informaciją apie radinius, bendradarbiavo su muziejais, kaupė savo kolekcijas, tokiais radiniais būdavo prekiaujama sendaikčių turguje.
Situacija kardinaliai pasikeitė „perestroikos“ metais. Tuomet Karaliaučiaus krašte pasirodė pirmieji „nostalginiai“ turistai iš Vokietijos. Jie buvo pasiruošę sumokėti bet kokią prašomą sumą, kad tik gautų kažkokį jų prarastą tėvynę primenantį suvenyrą. Tai buvo „juodosios“ archeologijos klestėjimo laikai išnaikintų ir išmirusių prūsų tėvynėje. Šimtai jaunuolių ir paauglių nusiaubė viską, kur tik buvo galima rasti tos vokiečių turistų norimos įsigyti „atminties“. Kone atvirai buvo kasinėjamos miestų rotušės, bažnyčios, kapinės, pilys, senamiesčiai, pajūrio paplūdimiai ir t.t. Norint pritraukti vokiečių turistus ir gauti jų taip geidžiamas „markutes“ buvo įkurtas ištisas nelegalių mėgėjiškų muziejų tinklas. Jie veikė atvirai, skelbėsi net vokiškoje spaudoje. Situacija su nelegalia istorinių artefaktų rinka išaugo iki tokių mastelių, kad vokiečių turistai ėmė plūsti į tuos nelegalius muziejus ir jiems netgi buvo nerekomenduojama lankyti valdiškus muziejus.
Dar viena paskata „juodajai“ archeologijai buvo tai, kad po „perestroikos“ atsivėrė iki tol civiliams gyventojams neįžengiamos karinių dalinių teritorijos. Tai įvairūs fortai, gynybiniai įrenginiai, poligonai, uždrausti kurortai ir pajūrio pakrantės. Visos tos dešimtis ar šimtus hektarų užėmusios teritorijos staiga laikinai tapo tarsi niekieno ir, aišku, labai traukė juoduosius archeologus.
Jeigu lygintume „juoduosius“ archeologus Lietuvoje ir Karaliaučiaus krašte, tai pastarieji, anot V. Šimėno, daugiau specializuojasi praėjusio karo trofėjų tematika. Archeologijos paminklai juos traukia mažiau. Tačiau atsirandant daugiau literatūros archeologine tema, tas suinteresuotumas vis labiau auga archeologijos linkme. Dar Lietuvos ir Kaliningrado srities nelegalių istorinių artefaktų rinkas skiria tai, kad Karaliaučiaus krašte karo meto reliktų išliko žymiai daugiau. Ypač didelę paklausą turi kariški apdovanojimai, aprangos detalės, ginklai. Tiesa, Karaliaučiaus krašte žymiai dažniau „juodieji“ archeologai nukenčia nuo sprogmenų.
Tiesa, pastebi mūsų antrasis pašnekovas, pastarąjį dešimtmetį situacija ten gerokai pakito. Pirmiausia, gerokai sustiprėjo Rusijos Federacijos paminklosauginė bazė, priimti griežtesni įstatymai, išaugo savų specialistų karta. Sugriežtėjo kontrolė ir archeologijos paminklų apskaita. Gerokai sumažėjo turistų iš užsienio srautai. Buvusių vietinių senbuvių – „nostalginių“ turistų ten jau beveik visai nebeatvažiuoja. Tiesa, atsirado miestų archeologija. Ir ypač išsiplėtė oficialių archeologinių tyrinėjimų mastas. Praeitą dešimtmetį ypač aktyviai vyko tyrinėjimai Sembos pusiasalio centrinėje dalyje, kur buvo statomos milžiniškos apimties dujų saugyklos. Todėl oficialioji prūsų archeologija šiandien išgyvena savo klestėjimo metus. Čia dirba geriausios Rusijos archeologijos pajėgos. Todėl „juodiesiems“ archeologams prūsų žemėje atėjo juodos dienos.
Tik keli pavyzdžiai apie lobių paieškas prūsų žemėje
x Karaliaučiaus pilies griuvėsių teritorijoje nuo pat pokario metų ir ypač apie 1960 m. dirbo mėgėjų kolekcionierių niekieno nekontroliuojamos grupės. Kasinėta, aišku, nesilaikant jokių mokslinių metodikų. Laimei, bent dalis radinių (vokiečiai nespėjo visko 1944 m. rudenį perslėpti) vėliau pateko į vietos muziejus.
x Apie 1960 m. Gintaro kambario paieška Karaliaučiaus pilies rūsiuose užsiėmė vadovaujama slapta KGB kuruojama ekspedicija. Ją uždarius, toliau ten kasinėjo mėgėjai. Jų darbo „stilius“: Balgos pilyje (ji yra piečiau Karaliaučiaus) ekskavatoriumi buvo pasikasta po pilies pamatais (ten tikėtasi rasti kažką vertingo). Vietoj to… viena pilies korpuso dalis po tokių „tyrinėjimų“ išvirto. Lobio, aišku, nerasta.
x „Perestrokos“ metai į šią veiklą įnešė internacionalinio kolorito: vėl Karaliaučiaus pilies rūsius tyrinėjo vokiečių „Špigelio“ žurnalo ir latvių mėgėjų grupės Karaliaučiaus pilies teritorijoje. Gintaro kambario ir vėl nerasta.
x Apie 1990 m. Kaliningrado karininkų namuose buvo įkurtas mėgėjų archeologų „Prussia“ kraštotyros muziejus. Vėliau buvo sujungtas su Karaliaučiaus istorijos ir dailės muziejumi. Mėgėjai, „juodieji“ archeologai tapo valstybinio muziejaus bendradarbiais. Vienas jų (Anatolijus Valujevas) net yra tapęs to muziejaus direktoriaus pavaduotoju.
x Kariškiams apleidus III Karaliaučiaus fortą (Krasnaja Gorka, o vok. Qednau) be priežiūros liko patalpos, kuriose, sovietinei armijai jau baigiant užimti Rytprūsius, evakuotos „Prussia“ muziejaus kolekcijos (tarp jų – unikalios sidabro dirbinių kolekcijos). Mėgėjai verslininkai, tarp jų Vilniaus universitete matematiką baigęs Česlovas Skaržinskas (Karaliaučiuje antikvarinės parduotuvės savininkas), pasamdęs „juoduosius“ archeologus surinko šių kolekcijų likučius. Vėliau dalis kolekcijos radinių pateko į Vokietijos Šlezvigo-Holšteino žemės muziejų ir yra areštuotos, kitos liko pas Č. Skaržinską.
x Žymiausi šių dienų archeologai – Konstantinas Skvorcovas ir Anatolijus Valujevas Kaliningradiečiai savo mokslinę karjerą pradėjo nuo darbo kartu su „juodaisiais archeologais“. Mėgėjai entuziastai, domėjęsi šio krašto praeitimi, dabar įgijo archeologinį išsilavinimą ir dirba šio krašto muziejuose.
x Ir šiandien buvusioje Prūsijoje egzistuoja „juodųjų“ archeologų sluoksnis, tačiau jau įkurtos atitinkamos tarnybos, kurios seka, gaudo ir kontroliuoja archeologinių paminklų žalojimus.
Prieš pradėdami ieškoti lobių, studijuokite įstatymus
Mat negana įsigyti pigų ar brangų metalo detektorių, apsirūpinti archyvine medžiaga apie buvusius kaimus, smukles kryžkelės, dvarus bei dvarelius. Visų pirma, kaip jau buvo minėta, bet kokia veikla privačioje teritorijoje yra galima, tik gavus tos žemės valdų savininko sutikimą. Ir dar griežtesnė tvarka galioja valstybės saugomose teritorijose.
Štai ką redakcijai atsakė Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai. Visų pirma, veiklą saugomose teritorijose reglamentuoja specialus įstatymas. Pagal jį saugomose teritorijose draudžiama bet kokia veikla, kuri gali pakenkti šioms teritorijoms, jų vertei, autentiškumui ir t.t. Nors ieškikliai tiesiogiai neminimi, jų naudojimas šiose teritorijose neleidžiamas. Dėl tokios įrangos kaip metalo ieškiklių naudojimo lobių ir pan. ieškojimui, įstatyme numatyta, kad juos gali naudoti tik specialūs subjektai – atestuoti tyrėjai. Tai nustatyta nuo 2013 m. įsigaliojusiais Kilnojamųjų kultūros vertybių įstatymo pakeitimais. Minėto įstatymo 12 str. 4 d. nustatyta, kad:
4. Visi žemėje, jos paviršiuje, vandenyje, pastatuose ir statiniuose arba jų dalyse rasti šio įstatymo 3 straipsnyje nurodyti kilnojamieji daiktai, turintys kultūrinę vertę, kurių savininkas arba valdytojas negali būti nustatytas arba pagal įstatymus yra netekęs teisės į juos, pereina valstybės nuosavybėn. Ieškoti tokių daiktų vykdant kasinėjimus ar naudojantis metalo ieškikliais arba bet kokia kita paieškos įranga gali tik Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nurodyti atestuoti tyrėjai. Asmenys, atsitiktinai radę šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytus kilnojamuosius daiktus, privalo per savaitę juos pateikti įvertinti Kultūros paveldo departamentui. Už istorinę, kultūrinę ar archeologinę vertę turinčius radinius Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka išmokamas atlyginimas.
Taigi lobių ieškojimas yra iš tikrųjų be galo romantiška veikla. Tačiau dabar ne Renesansas, kuomet ir kilo pirmoji archeologinių tyrinėjimų banga, prasidėjusi nuo atrastos Pompėjos. Dabar šią veiklą – nuo atitinkamų prietaisų įsigijimo ir leidimų dar net ne kasinėti, o tik tirti žemės gelmes minėtais prietaisais – reglamentuoja visa serija įstatymų. Štai nuo ko ir reikia pradėti visiems lobių ieškotojams Lietuvoje.
