Nebūti dalykai, sujaukę „Lituanicos“ istoriją: „vokiečių išgamos“

Atmintis yra keistas reiškinys: žmonės geba atsiminti nebūtus dalykus. Ypač po sukrečiančių, rezonansinių įvykių kartais išplinta išgalvotas pasakojimas: jį pradeda asmenys ar grupės ir tęsia bendruomenės, visuomenė, valdžia, ištisos kartos. Tarsi po masinės amnezijos žmonės įsimena ir vieni kitiems primena, aiškina, liudija, ką vaizduotėje susikūrę. Kolektyvinės vaizduotės vaisius ilgainiui pripažįstamas istorine vertybe, įamžinamas ir puoselėjamas it brangus paveldas. O tuo metu praeities tikrovė gali užsimiršti nepažinta, neįtvirtinta, ypač jei tuo nesirūpina trapi, nebrandi ar užvaldyta, pavergta visuomenė. Kodėl taip atsitinka, kam to reikia? To vertėtų klausti dabar minint Pasaulio lietuvių vienybės dieną ir 87-erių metų sukaktį, kai 1933 m. liepos 15–17 d. lėktuvu „Lituanica“ iš Niujorko Kauno link skrido Amerikos lietuviai Steponas Darius ir Stasys Girėnas. Šia proga Lietuvoje ir lietuvių diasporoje kasmet masiškai prisimenami nebūti dalykai.

Žinios pasieks po šimto metų

Prisimenant „Lituanicos“ skrydį ir katastrofą, ypač per metines vidurvasarį, sukamos ratu tos pačios odės, retoriniais tapę klausimai ir esą amžinos, beje, gerokai išsivadėjusios paslaptys: žygis buvęs didingas, didvyriai šventi, jų pasiekimai ir įtartina, galimai smurtinė, žūtis sukrėtė pasaulį. Tradicinis pasakojimas užsimezgė 1933 m. vidurvasarį ir, nesant patikimų istorinių šaltinių, buvo vienintelis ir nepakeičiamas, tik varijavo pagal sąlygas bei reikmes. Iš „Lituanicos“ sukurtas tautos pažangos ir vienybės simbolis, bet dokumentali, turtinga, turininga jos istorija tapo apleista ir adaptuota mažamečiams kaip patriotinio auklėjimo pamokėlė. Pernai buvo išleista monografija, paremta pirmąkart Lietuvoje, Vokietijoje ir Jungtinėse Valstijose išplėtotu moksliniu darbu („Lituanica. Nematoma pusė“, autorė – G. K. S.): atverta ir įrodyta, kad istorija buvo ne tiek slėpininga, kiek sudėtinga, pažini tik nepriklausoma ir nuodugnia analize, kurios trūkstant buvo perpasakojami nebūti dalykai. Tad jei „Lituanicos“ paslaptys įgyja liaudies pasakos statusą, tai kaip varijuos tradicinis pasakojimas ir atminimo ritualai? Ką rinksis visuomenė?

II DALIS. Nebūti dalykai, sujaukę „Lituanicos“ istoriją: sovietų gelbėtojai

Turint omenyje „Lituanicos“ pasakojimo tradicijos galią ir poveikį kuriant nacionalinę istorinę savimonę bei tapatybę, kyla iššūkis ir akstinas atminties politikai bei kultūrai: kas toliau? Nuo šiol yra du aiškiai atskirti ir atitinkamais būdais įtvirtinti pasakojimai apie „Lituanicą“: tradicinis, populiarus ir dokumentalus, analitinis. Tradicinis valstybės rūpesčiu masiškai diegiamas nuo mažens: penktos klasės moksleiviai istorijos vadovėlio atvarte skaito trumpą pasaką ne pasaką apie „Lituanicą“, kurią lygindami su tyrimais pagrįsta faktografija randame keliolika klaidų bei netikslumų. O dokumentalus veikiau yra įsisavinamas prakutusių istorijos mėgėjų bei profesionalų ir smelkiasi į viešumą pro būdingą sąstingį. Lietuvoje ir lietuvių diasporoje, aišku, absoliučiai dominuoja tradicinės odės ir paslaptys. Tačiau smalsu, kaip dominantė pasikeis, tarkime, 2033-iaisiais, kai bus minimas „Lituanicos“ šimtmetis?

Kaita yra logiška, tikėtina ir linkėtina. Laisvės sąlygomis tradicinis ir akademinis praeities pažinimai yra ir turi būti taikomi pagal sudėtį bei paskirtį lyg aliejus ir vanduo, – taip ir tiek, kiek yra įtikimi, svarbūs, aktualūs visuomenei ar jos grupėms. Jie gali ir turi koegzistuoti, kol kolektyvinės istorinės savimonės ir istorijos diskurso neuzurpuoja agresyvi politinė jėga. Be to, aptariamą pasakojimą išlaisvinus ar, kaip sako istorijos filosofai, liberalizavus nekyla jokia grėsmė Lietuvoje jautriai ir nebūtinai tiksliai, beatodairiškai ginamam politinės tautos, politinio tapatumo prioritetui: priešingai, tyrimu įrodyta, kad dominuojančioje versijoje, be kita ko, įsismelkę priešiškos propagandos reliktai ir klaidinančios, taigi ir skaldančios, o ne tik telkiančios idėjos.

Tos perspektyvos dėlei minėjimo proga, kai šen bei ten vėl girgžda senas ratas, kviečiu žvilgtelti į menamas paslaptis, tiksliau, tuos epizodus, kai į kolektyvinę atmintį įsirėžė nebūti dalykai: kaip neva „vokiečių išgamos“ pašovė praskrendančią „Lituanicą“ ir kaip vėliau „tarybinė liaudis“ išgelbėjo paslapčių pertekusį paveldą. Šie menami slėpiniai yra ne tik atšliję nuo tikrovės, bet ir politiškai, ideologiškai bei moraliai pasenę. Kol kas jie dar plačiai perpasakojami pernelyg nesvarstant, bet gal jau greitai bus perkvalifikuoti į romantinės pasakos ar propagandinio mito žanrus ir atsitrauks iš viešumos į praeities tyrėjų lauką.

Vaizduotėje įstrigusios kulkos

Daugialypę, sodrią „Lituanicos“ istoriją vos ne vos suspaudžiau į knygą, tad čia tik trumpai aptarsiu kolektyvinės atminties keistybes. Paprastai tariant, 1933 m. liepos 17 d., kai lietuvius visame pasaulyje sukrėtė žinia apie lėktuvo katastrofą ir lakūnų žūtį, žmonės Lietuvoje neturėjo ko prisiminti apie „Lituanicą“. Iki katastrofos čia ja nesidomėta ir neužmegzta ryšių su S. Dariumi ir S. Girėnu: buvo pabirų nuogirdų, tik ne intereso, žinių ar supratimo, kas ir kaip vyko anapus Atlanto vandenyno. Dar labiau reikalai susijaukė todėl, kad ištisus metus „Lituanicos“ skrydžio organizavimą stebėję ir net jį patys rėmę Amerikos lietuviai kai kuriuos dalykus ūmai tarsi pamiršo prisiminti. Taigi po katastrofos visas šis nutikimas buvo kolektyviai įsisąmonintas ir įsimintas ne natūralia eiga, o staigiai, per didelį sukrėtimą, praktiškai neturint jokių tikrų žinių. Be to, atminimo židiniai Kaune ir Čikagoje persiskyrė ir ilgainiui atitolo, nesusisiejo bendru pažinimo siekiu. Tai – faktas. Ir juo tarsi raktu atsirakina vėliau ypač Kaune ir iš dalies Čikagoje išplitusios paslaptys.

Remiantis analizuota skirtingų valstybių vidaus ir užsienio politikos, teisės, ekonomikos ir sociokultūrinės raidos sąveika, verta atidžiau žvilgtelti į atminties kūrimosi ištakas ir lūžius: pasirengimą skrydžiui, pirmas reakcijas po katastrofos ir brutalią manipuliaciją sovietmečiu.

Čikagoje nuo paauglystės gyvenę S. Darius ir S. Girėnas (asmens dokumentuose – Stephen William Darius ir Stanley [Thomas] Girch) buvo natūralizuoti Amerikos piliečiai, licencijuoti Amerikos komerciniai lakūnai ir privačios nuosavybės (lėktuvo) bendraturčiai, tad atitinkamai veikė pagal JAV galiojančią oro teisę, skrydžio įteisinimo procedūras ir savo advokatų suderintą 1933 m. gegužės 2 d. dvišalę sutartį, kuria apsibrėžė interesus bei įsipareigojimus. Jie vertėsi privačiais ištekliais ir daline Amerikos lietuvių finansine parama, kurią administravo visuomeninis skrydžio fondas; fondo lėšomis modifikuojamas lėktuvas Turto globėjų sutartimi laikinai perduotas įgaliotinių žinion. Su Lietuva simboliškai siejo skrydžio dedikacija „Jaunajai Lietuvai“ (S. Dariaus sukurtas ir publicisto Petro Jurgėlos redaguotas manifestas 1932 m. rugpjūtį buvo išleistas brošiūra „Mes skrisime į Lietuvą!“ ir vėliau išgarsėjo kaip Dariaus ir Girėno testamentas) ir paskiri asmeniniai kontaktai. 1932 m. rugsėjį lakūnai aplankė ir oficialiai informavo Lietuvos pasiuntinį Vašingtone, o gruodį S. Darius praktiniais sumetimais parašė laišką Karo aviacijos viršininkui, kuris jį perdavė Lietuvos aeroklubo (LAK) pirmininkui (kaip žinia, S. Darius 1920–1927 m. tarnavo Lietuvoje, buvo karo lakūnas, kapitonas, vienas LAK steigėjų, 1928 m. paties prašymu paleistas į atsargą). LAK apsikeitė su S. Dariumi keliais laiškais ir kovą–gegužę atsiuntė navigacijos žinių bei žemėlapių, – tai buvo vienintelė S. Dariaus prašyta ir gauta parama iš Lietuvos.

Taigi nuo pirmo atsišaukimo Čikagos lietuvių spaudoje iki pat išskridimo iš Niujorko lakūnai veikė savarankiškai, o Lietuvos vyriausybė ir visuomeninės organizacijos laikėsi atokiai, ir net žiniasklaida tylėjo. 1933 m. gegužę LAK subruzdo organizuoti visuomenines iškilmes lakūnams Kaune pasitikti, bet nuo kovo nebegavo S. Dariaus laiškų ir net per skrydžio fondo garbės pirmininką, Lietuvos konsulą Čikagoje nebegalėjo pasitikslinti, kada ir per kur atskris lakūnai. Oficioze ir specializuotame leidinyje tepasirodė čikagiškio Petro Jurgėlos ir LAK autorių straipsniai su apytiksle ar net klaidinga informacija. Trūko platesnio intereso ir žinių, nebuvo ko prisiminti.

Viskas pakito 1933 m. liepos 17 d., kai tuometėje Vokietijoje (dabartinėje Lenkijos teritorijoje) įvyko katastrofa ir LAK patarta Lietuvos vyriausybė per gerą pusdienį nusprendė parsivežti „Lituanicos“ likučius ir rengti lakūnų valstybines laidotuves Kaune. Ši žinia sukrėtė pasaulio lietuvius, o Lietuvoje prilygo sprogimui: LAK sušauktos minios sulėkė triumfuoti ir patyrė baisų smūgį. Būtent šis sukrėtimas tapo kolektyvinės atminties atskaitos tašku, tradicinio pasakojimo centru: atskrendančios „Lituanicos“ laukimas Kaune, tragedijos nuojauta ir ją patvirtinusi žinia, vaizdai iš katastrofos vietos, valstybinis gedulas, palaikų sutiktuvės karo (Aleksoto) aerodrome ir beprecedentės laidotuvių iškilmės liepos 19-20 d., kuriose „dalyvavo visa Lietuva“.

Lietuvoje skrydis staiga įsiminė kaip pasiaukojamas žygdarbis Tėvynei ir įgijo besąlygišką tautinę tapatybę, tragiškai žuvę Amerikos lakūnai Prezidento apdovanojimo akte ir viešose oficialiose kalbose paskelbti tautos karžygiais. Kur pažvelgsi, mirgėjo (ir iki šiol dažniausiai tebėra cituojamas) patriotinės dvasios „testamentas“, o labiau informatyvių šaltinių neskelbta. Dėmesys smigo į Vokietiją: kodėl „mūsų didvyriai“ ten taip kraupiai žuvo? Kaip tik per laidotuves iš Paryžiaus ir Strasbūro laikraščių atsklido anoniminė žinutė, esą Vokietijoje kalbama apie galimą „Lituanicos“ pašovimą. Sąlygos plisti gandui apie nacių sąmokslą, kaip matysime, buvo idealios.

Amerikos lietuviai, ypač lakūnų parengtį iš arti stebėję giminaičiai, kolegos aviatoriai ir talkininkai, virsmą stebėjo blaiviau ir nesureikšmino gandų. Bet kai kuriuos ir ten ištiko savita amnezija: Lietuvos diplomatams teko aiškintis Amerikos lietuvių laikraščiams, kodėl Lietuvos vyriausybė prisiėmė garbę, bet nerėmė lakūnų ir tuo įstūmė juos į žūtį (nors jie kiek galėdami siekė verstis savarankiškai ir prisidurti komercinės paramos). Be to, paslaptimis įtikėjo pats aktyviausias „Lituanicos“ atminimo propaguotojas – buvęs skrydžio komiteto sekretorius Petras Jurgėla, 1935 m. parašęs įtakingiausią bestselerį „Sparnuoti lietuviai. Darius ir Girėnas“. Iškart po katastrofos jis specialiame „Margučio“ numeryje šaukėsi „bausmės tiems vokiečių išgamoms, kurie lietuvių tautos ir pasaulio didvyrius nužudė“, po to, pabartas diplomatų, knygoje subtiliau įteigė „Soldino miško paslaptį“ ir iki mirties vis žadėjo „netrukus“ pateikti įrodymų apie nuslėptą nusikaltimą.

Įtakingesnio atminties žadintojo neatsirado nei Čikagoje, nei Kaune, ir šiedu atminimo židiniai tolydžio tolo. JAV rezidavę Lietuvos diplomatai P. Jurgėlą vertino rezervuotai arba neigiamai ir, užuot jam padėję, siuntė informaciją LAK rengiamai monografijai. Tačiau ši niekada nepasirodė, o kitų rimtesnių iniciatyvų nebekilo. Po 1935 m., kai Amerikos lietuviai pastatė monumentą S. Dariui ir S. Girėnui ir net surengė „Lituanicos II“ skrydį, labiausiai laukta proveržio Kaune, kur buvo saugomi didvyrių palaikai ir pagrindinės skrydžio relikvijos; bet ten užmojai strigo ir per okupacijas sužlugo. Taip nuo 1933 m. iki šiol tebeprisimenama baisi gėla ir kulkos, kurios neva iškrito iš Kaunan pargabentų „Lituanicos“ nuolaužų, buvo išimtos iš lakūnų palaikų, atiduotos giminėms ar paslėptos pareigūnų. „Gal šiems puikiems lakūnams kelią pastojo audra, gal jie pervargo, o gal rankas prikišo nacistai...“ – tebeskaito Lietuvos penktokėliai minėtame istorijos vadovėlyje.

Traumos efektas: kas kaltas?!

Nesišvaistant žodžiu „trauma“ dera patvirtinti, kad tai, kas įvyko „Lituanicos“ katastrofos dieną ir ypač vėliau, buvo žiauru – pirma, pačių lakūnų ir jų artimųjų atžvilgiu, o paskui – visų kitų. Per šoką ir skubėjimą sutriko nuovoka. Informacija neįvertinta, susitelkta į slėpinius. Patikslinkime: kaip kilo reakcijos, kada ir kam užkliuvo vokiečiai? S. Darius ir S. Girėnas juk neišlėkė per Atlantą tik perbėgę pievelę ir įšokę į lėktuvą: per pasirengimo metus jie įveikė ilgą kelią, susitiko ar susisiekė su šimtais žmonių, tarp jų – aukščiausio rango pareigūnais, patyrusiais profesionalais. Įvykių ir reikalų buvo aibė, ilgai buvo tartasi apie daug ką. Tik ne apie grėsmes Vokietijoje.

Įsivaizduokime, kad šiandien – šeštadienis, 1933-iųjų liepos 15-oji. Brėkštant Niujorko Floyd Bennet municipaliniame aerodrome smalsuolių minia ir būrys reporterių išlydi amerikiečių asą Wiley Postą: jis išskrenda rekordiniam solo skrydžiui aplink pasaulį. Postui ranką spaudžia ir S. Darius su S. Girėnu: jų „Lituanicą“, kaip ir Posto pagal paskutinį technologijų klyksmą modernizuotą „Winnie Mae“, gretimuose angaruose skrydžiui ruošė tas pats lietuvių kilmės mechanikas Victoras Yesulaites. „Lituanica“ irgi parengta išskristi per Atlantą. Bet Amerikos lietuviai aplink nesibūriuoja: „Lituanicos“ simbolinės palydos Čikagoje ir Niujorke įvyko gegužę ir birželį, o startas oficialiai atidėtas rugpjūčiui. Su S. Dariumi ir S. Girėnu atsisveikina Yesulaites, keli savanoriai talkininkai, Lietuvos generalinis konsulas Niujorke Povilas Žadeikis ir JAV nacionalinės aeronautikos asociacijos chronologas Johnas P. Heinmulleris. Tuo metu Lietuvoje jau skaistus rytas ir – jokio sujudimo: išvakarėse Užsienio reikalų ministerija JAV atstovybės Kaune prašymu suderino leidimą JAV lakūnams Darius ir Girch skristi Lietuvos oro erdve rugpjūčio 6 dieną. Kai Postas išskrenda ir minia ima skirstytis, Darius ir Girėnas įkopia į lėktuvo kabiną, išridenta ant tako perkrauta „Lituanica“ sukriokia, lekia iki pat tako galo, vos atsiplėšusi pakyla ir nutolsta. Aerodromo viršininkas Johnas Kelly skambina Prekybos departamento Aeronautikos biuro inspektoriui Niujorke Sanfordui L. Willitsui ir praneša, kad lakūnai išskrido neįspėję ir turbūt be federalų leidimo, šis žinią perduoda Prekybos departamentui Vašingtone. Prekybos sekretoriaus pavaduotojas Ewingas Y. Mitchellas spaudos konferencijoje praneša apie pradėtą tyrimą dėl galimo incidento, Komercinių skrydžių taisyklių pažeidimo ir taikytinų sankcijų, pilotų licencijų ir lėktuvo konfiskavimo. Žadeikis telegrafuoja į ambasadas Vašingtone, Londone ir Berlyne: „Lituanica“ – kelyje, laukite ir praneškite, kada skris Europoje. „Lietuvos aidas“ pirmo puslapio kampe įspraudžia agentūros Reuters žinutę: „išskrido“. JAV laikraščiai seka lėktuvų „lenktynes“ per Atlantą. Postas lekia nauju, lengvu, galingu Lockheed 5C Vega ir pagal suderintą skrydžio planą ketina stabtelėti Berlyno Tempelhofo oro uoste. Darius ir Girėnas perkrautu modifikuotu Bellanca CH-300 Pacemaker atsilikdami spaudžia Kauno link, nepatikslintu maršrutu. Sekmadienį Postas – jau Berlyne. Darius ir Girėnas – nežinia kur, it dingę be žinios. Kaune jiems paskubomis sutiktuves rengiantis Lietuvos aeroklubas skaičiuoja, kad pirmadienio naktį baigsis „Lituanicos“ kuras.

Svarbu štai kas: įvykiai nuo pat pradžių klostosi ne itin sklandžiai, pasirengimas stringa, įvairių rizikos veiksnių kaupiasi daugiau nei reiktų, kas žingsnį sąveikauja daugybė konkrečių veikėjų, ir kol „Lituanica“ ruošiasi, skrenda ir klaidžioja, „vokiečių išgamos“ niekam nė nesisapnuoja.

Ištisus metus JAV ir Europoje niekas – valstybinės įstaigos, nepriklausomos organizacijos, redakcijos, bendruomenės, ekspertai – neužsiminė apie jokias grėsmes Vokietijoje. JAV Prekybos ir Valstybės departamentai ne tik konvejeriu tvirtino amerikiečių skrydžių planus per Vokietiją, bet ir rėmėsi dvišale sutartimi dėl lengvatų. Lietuvos diplomatai patys parūpino išskrendantiems lakūnams ne tik Lietuvos, bet ir Vokietijos vizas (!), Lietuvos vyriausybė reiškė aukščiausią palankumą bendradarbiaudama su Vokietijos ir SSRS oro susisiekimo bendrove Deruluft, o LAK keitėsi žiniomis su Deruluft, Lufthansa ir Aviacijos ministerijos žinioje atsidūrusiais aeroklubais ir net primygtinai siūlė S. Dariui ilgiau skristi virš Vokietijos, per patį Berlyną, nes būsią saugiau. S. Darius tam pritarė ir pirminiame, nebaigtame derinti prašyme Prekybos departamentui skrydžio plane minėjo šiaurės Vokietiją, pasirūpino detaliausių Vokietijos žemėlapių, be to, tą patį girdėjo Vašingtone ir Niujorke iš amerikiečių, prancūzų, italų lakūnų ir vietos bei federalinių pareigūnų. Maršrutai driekėsi per Vokietiją iki ir po „Lituanicos“; ta pačia tvarka 1935 m. „Lituanicos II“ oficialiai suderintas skrydžio planas – irgi per Vokietiją. Jokia žiniasklaida nesumojo pūsti gandų ir pasipelnyti sensacija netgi tada, kai „Lituanicos“ dingimas tapo didžiausia intriga. Vadovautasi nuostata, kad skristi Vokietijos oro erdve buvo pavojinga nebent dėl natūralių trukdžių – tamsos, oro sąlygų, orientyrų trūkumo ir dar draudžiamų zonų, kaip ir bet kur kitur civilizuotame pasaulyje (beje, ir Lietuvoje, kur, laimei, nenukrito nė vienas iš daugelio be leidimo įskridusių vokiečių lėktuvų, – tuomet dėl įtampos Klaipėdos krašte ir šlyjančių dvišalių santykių gal būtų kilęs net didesnis ažiotažas ir tarptautinis skandalas nei dėl „Lituanicos“).

Be kita ko, teko nagrinėti šimtus dokumentų, kuriuose to meto JAV diplomatai keitėsi konfidencialia informacija apie vokiečių civilinę oro gynybą ir ypač pietvakarinėje dalyje de facto vykusį rengimąsi karinei oro gynybai – infrastruktūrą, technikos bandymus, ruošiamą personalą. Tačiau net įvardydami militaristinio pobūdžio veikas ir galimas komplikacijas jie nekvestionavo, tarkime, dvišalės sutarties ir juolab bendrai oro susisiekimo saugumo. Taip, hitlerinė Vokietija sparčiai stiprino oro erdvės stebėseną (kaip ir kitos šalys, tarp jų ir Lietuva). Bet visų pirma ji dar kratėsi Versalio sutarties ribojimų, siekė politinio vidinio bei tarptautinio užtarimo ir visa jėga varė propagandą diegdama aukos įvaizdį, kuriam tiesiogiai prieštaravo bet koks agresorės vaidmuo. Šiuose šaltiniuose „Lituanicos“ skrydis ir katastrofa neminimi. Vėlesnėje JAV Karo (dabar – Gynybos) departamento pažymoje taip pat patvirtinta apie tai jokios informacijos negavus.

Jei Vokietijoje žinomai grėsė pavojus arba jei Vokietija žinomai nuslėpė nusikaltimą, tai, vadinasi, ištisus metus prieš „Lituanicos“ skrydį ir visą laiką po katastrofos melavo visi ir visiems, visur, ir net S. Darius su S. Girėnu įsitraukė į pasaulinį sąmokslą prieš save pačius. Pirminė žinutė, esą Vokietijoje kalbama apie pašovimą, buvo paleista tik po kelių parų po katastrofos ir paremta vien antinacistine propaganda. Jokia institucija, joks oficialus ar privatus asmuo nepranešė nieko konkretaus. Tad iš saugios perspektyvos nagrinėjant atminties virsmą nelieka pasirinkimo: tenka pripažinti (žinomus ir gerai patikrintus) faktus. Bet tada buvo lengva įtikėti sąmokslu.

Naujienų kronikininkų užfiksuotas suknežintas lėktuvas ir žiauriai sužaloti didvyrių palaikai kurstė nerimą ir vaizduotę. Vokietijos, Lietuvos ir JAV valdžia bent savaitę tikslino duomenis ir nekomentavo įvykių, teikė vien užuojautų. Vokietijoje kaip tik galutinai valdžią užgrobė nacionalsocialistai, apstulbinę Lietuvą ir pasaulį revanšistine ideologija, agresyvia propaganda ir brutaliu politinių oponentų dorojimu. Lietuvoje dar anksčiau tvenkėsi įtampa dėl pronacistinių nuotaikų Klaipėdos krašte ir stringančios dvišalės prekybos sutarties ir itin sujaudino laidotuvių iškilmės. Spaudžiant emocijoms, informacijos vakuume minia troško atsakymų: kas kaltas?!

Tarptautinis dėmesys greitai išblėso, išsisklaidė. O Lietuvoje gandai giliai įsiminė, paradoksaliai skatinami oficialių, ypač Vokietijos pasiuntinio kategoriškų neigimų. Prisidėjo Amerikos lietuvių nepasitikėjimas Lietuvos vyriausybe. Po oficialių katastrofos tyrimų Vokietijoje ir Lietuvoje ir nesėkmingų pastangų inicijuoti tyrimą JAV netikrumo būsena gal būtų tęsusis be galo. Bet 1958 m. „Lituanicos“ pašovimo versiją, nepriklausomos Lietuvos vyriausybės pripažintą nonsensu, kaip „politiškai tikslingą“ aprobavo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto (LKP CK) biuras; kaltininkai buvo įvardyti. (B. d.)

II DALIS. Nebūti dalykai, sujaukę „Lituanicos“ istoriją: sovietų gelbėtojai