Kariuomenės steigimas 1918 m. priminė muilo operą: veikėjai – ubagai lietuviai, išnaglėję lenkai, pikti vokiečiai ir tarp štabų įsisukę šnipai

Pagaliau – 1918 m. lapkričio 11 d. suformuojama pirmoji Lietuvos vyriausybė. Lapkritis – šalčiausias rudens mėnuo, bet 1918-jų Lietuvoje, skaitant amžininkų atsiminimus, regis, pats karščiausias: lapkričio 2 d. priimta konstitucija, sulig kuria aukščiau­siojo Valdžios organo funkcijos buvo pavestos Valstybės Tarybos Prezidiumui, susidėjusiam iš Tarybos Prezidento p. Smetonos ir dviejų Vice-prezidentų p. p. Dr. Šaulio ir kun. Staugaičio.

Po poros dienų Augustinui Voldemarui pavedama sudaryti vyriausybę. Lapkričio 11 ji pagaliau suformuota (ir A. Voldemaras ne tik premjeras ir užsienio reikalų ministras, bet dar ir krašto apsaugos galva), bet per tą laiką Vokietija paprašo sąjungininkų taikos, ir šalis subyra: lapkričio 9 d. – revoliucija Berlyne, Wilhelmas II atsisako sosto ir sprunka į užsienį (ko laukti, pusbrolis Nikolajus II jau sušaudytas). Paskelbiama respublika, lapkričio 11 d. Vokietija priima karo paliaubų sąlygas, įskaitant ir reikalavimą apleisti okupuotas teritorijas Rytuose. Jos kariuomenėje ima kurtis kareivių tarybos Soldatenratai, ir jų grėsmę Lietuvoje geriausiai suvokia iš Rusijos grįžę lietuvių kariškiai, savo kailiu „išbandę“ rusišką jų variantą. O Sovietų Rusija, panaikinusi taikos sutartį su Vokietija, meta savo dalinius į Vakarus, į Rytus slenka ir lenkai.