Naravai – perspektyvi priešistorinių gyvūnų paieškų vietovė
Vieno tokio priešsitorinio – gauruotojo raganosio skeleto dalis – kaukolė aptikta 1989 metais Naravų kaime netoli Balbieriškio. Kaip bebūtų keista, tačiau kaukolė labai gerai išsilaikiusi. Ją aptikęs Viktoras Černiauskas pasakoja, kad kasant tvenkinį radinį iš žemės išvertė čia dirbusi technika.
Kauno zoologijos muziejaus darbuotojai paėmė kaukolės bandinį datavimui radiokarboniniu metodu. Tyrimai buvo atlikti Oksfordo universitete. Ir britų moklsininkai nustatė, kad jos amžius – net 44 tūkst. metų. Beje, minėto laikotarpio tokių istorinių artefaktų aptikta Lietuvoje tik dviejose vietovėse – Medininkuose ir Mickūnuose. Tuo metu Lietuvoje vyravo šaltas, drėgnas klimatas, augo tundros augmenija.
Raganosio kaukolė unikalus radinys, teigia geologas, nes raganosių kaulų nerasta nei Lietuvoje, nei gretimuose kraštuose. Artimiausi radiniai – 1929 m. pietinėje Lenkijoje rastas gerai išsilaikęs gauruotasis raganosis, kurio iškamša ir preparuoti griaučiai saugomi Krokuvos akademijoje. Bei Varšuvos geologijos muziejuje saugomi 1952–1958 m. Pyskovicuose rasti griaučiai. Vakarų Ukrainoje (Starunia kasyklose) šių žvėrių liekanų randama sukietėjusioje naftoje – ozokerite.
Beje, iš tos pačios Nemuno pakrantės ties Naravais doc. V. Skuodis yra gavęs elnio ragų fragmentą. Šis rago gabalas saugomas Vievyje, V. Skuodžio asmeninėje kolekcijoje. Apie šį radinį V. Skuodis rašė knygoje „Geologija – dalis gyvenimo“.
Be to, geologinio kartografavimo metu netoli Naravų, ties Giraitiškėmis buvo rasti tarpledynmetiniai dariniai. Vadinasi, prognozuoja geologas, ši vietovė ateityje tikriausiai dar nustebins ne vienu tokiu atradimu. Nes tai iš tikrųjų unikalūs atradimai: juk prieš keliolika tūkstančių metų per Lietuvą iki pat Vilniaus aukštumų atšliaužęs ir tik čia užstrigęs ledynas visą gruntą prieš save turėjo „skusti“ kaip gigantiškas greideris. O ko nenuskuto–turėjo suspausti–sutrupinti kolosaliu savo svoriu. Tačiau kai kas vis dėlto išliko. Ir ne tik iš priešistorinių raganosių palaikų.
Mamutas – būdingas ledynmečio faunos atstovas
Žemės rutulyje šiuo metu gyvena tik dvi dramblių rūšys – indinis dramblys (Elephas maximus) ir už jį šiek tiek stambesnis afrikinis dramblys (Doxodonta africana). Abi rūšys – tai skurdi kadaise gausios straublinių giminės, susiformavusios Afrikoje liekana. Bėgant laikui vis įvairesnės jų rūšys ir didesni atstovai plito ir į kitus žemynus — Europą, Aziją, o dar vėliau kai kurie straubliniai buvo patekę ir į Šiaurės Ameriką, ir net į Pietų Ameriką. Nepaisant tokios plačios plėtros geografijos, išskyrus Afriką ir Pietų Aziją, kituose žemynuose jie galutinai išmirė dar priešistoriniais laikais.
Mums ypač įdomus dar priešistorinio žmogaus laikais Europoje gyvenęs indiniam drambliui artimiausias straublinių atstovas – mamutas (Mammuthus primigenius). Mamutai nuo dabartinių dramblių skyrėsi tuo, kad buvo prisitaikę gyventi šaltame klimate – jų kūnas buvo apaugęs ilgais plaukais. Dar prieš 20 tūkstančių metų mamutų buvo labai gausu ne tik beveik visoje Europoje ir visoje šiaurinėje Azijoje, bet ir didžiojoje Šiaurės Amerikos dalyje. Moksliniu požiūriu ypač įdomūs Šiaurės rytų Sibiro mamutai, kurių į podirvio ledą įšalusius nepažeistus lavonus dažnai išplaudavo upės. Sibiro mamutų durklai būna taip gerai išsilaikę, kad dar neseniai būdavo eksportuojami ir naudojami, kaip ir vadinamasis dramblio kaulas, t. y. dabartinių dramblių durklai. Apie mamutų gausumą jų gyvenamojoje teritorijoje galima spręsti iš to, kad Sibire nuo XVII a. vidurio iki XIX a. pabaigos buvo rasta nemažiau kaip 20 000 porų šio išmirusio milžino durklų. Jeigu, panašiai kaip afrikiniams drambliams, kiekvienam mamutui pramisti vidutiniškai reikėdavo 5 km², tai vien tik Europoje galėjo jų ganytis iki 500 000. Taigi, Lietuvos teritorijoje jų galėjo gyventi bent keli tūkstančiai. O kiek gi rasta jų palaikų?
Tokiomis radimvietėmis kol kas garsėja tik Vilnius
Ledynmečio laikais kartu su mamutu Europoje ir Sibire buvo labai paplitęs ir kitas stambus žolėdis žinduolis – jau minėtas gauruotasis raganosis (Coelodonta antiquitatis), artimas dabartinio afrikinio baltojo raganosio giminaitis. Šio raganosio liekanos, nors ir daug rečiau, būdavo randamos ir Lietuvoje. Įdomu šia proga pažymėti, kad 1928 metais tame pačiame Vilniaus priemiestyje, Antakalnyje, buvo rastas puikiai išsilaikęs raganosio kairysis šlaunikaulis. Šis 48,2 cm ilgio kaulas saugomas Vilniaus universiteto Zoologijos katedroje.
Ledynmečiui pasibaigus, stambieji šalto klimato gyvūnai – mamutas, gauruotasis raganosis ir dalis kitų, išmirė. Šio priešistorinio gyvūno kaulai kol kas rasti tik Vilniuje 1957 metais. Tiksliau, viename iš jo rajonų – Antakalnyje, Smėlio gatvėje… kasant griovį kanalizacijos vamzdžiui. Gerai išsilaikę griaučiai gulėjo pusketvirto metro gylyje, smėlio ir žvirgždo nuosėdose. Vadinasi, galima spėti, kad čia jį atnešė galingi vandenys (Sibire kaip taisyklė mamutai randami ten, kur ir ganėsi – tundroje ar upių pakrantėse). Dešinės mamuto ilties ilgis siekė 294 centimetrus, o kairės – 281.
Pagal apatinio žandikaulio skeleto kaulus specialistai nustatė – tai buvo senas individas. Vadinasi, šio mamuto skeleto dalis upės (ar tirpstančio ledyno?) vanduo galėjo atnešti iš kažkur aukščiau, kol ir palaidojo šioje vietoje maždaug prieš 12 tūkst. metų. Beje, kol kas vienintelio mamuto palaikų liekanos saugomos Kaune, Tado Ivanausko zoologijos muziejaus fonduose. O ne, pvz., Geologijos muziejuje Vilniuje? Nes būtent sostinės apylinkės nuo seno garsėja mamutų kaulų ar dantų radiniais. Jau XIX amžiaus pradžioje, dar iki uždarant (1831 metai) Vilniaus universitetą, jo Zoologijos kabinete buvo saugomi 79 mamutų kaulai, iš jų apie 40 dantų. Šių mamutų kaulus, matyt, dar XVIII amžiaus gale – XIX amžiaus pradžioje ir surinko universiteto darbuotojai, studentai ir jų paskatinti tokių artefaktų ieškoti (matyt, už atlyginimą) vietiniai gyventojai Neries pakrantėse. Nemažai minėtų radinių aptikta tuomet dar tik tolimame Vilniaus priemiestyje – Šnipiškėse.
Beje, tais pačiais, 1957 metais prie Naujosios Vilnios, Vilnios slėnyje, kasant žvyrą vietiniame karjere net 20 metrų gylyje (tad galime tik įsivaizduoti, kokios galingos priešistorinės upės, tirpstant ledynui, tekėjo nuo Vilniaus aukštumų) rastas krūminis mamuto dantis.
Tad sostinės apylinkėse tebesitęsiant statybų bumui, spėja geologas, statybininkai gali dar ne kartą nustebinti visuomenę tokiais priešistoriniais radiniais. Gal tai nutiks jau šiemet?
