Istorinė patirtis: mažuma gali tapti laimėtojais, arba Kodėl neturėtume baimintis skerdynių prie Vilniaus

Skerdynės prie Vilniaus. Tokios švedų karybos ekspertų prognozės apie galimą susidūrimą tarp NATO ir Rusijos, lietuviams nepatinka. Vis tik, iš istorinių pavyzdžių matyti, kai neskaitlingos, tačiau drausmingos ir gerai organizuotos armijos ne tik nugalėdavo gausesnius priešus, tačiau priešų planuoti skerdžiamieji patys tapdavo skerdikais. Vienu iš tokių pavyzdžių galėtų būti Oršos mūšis, kai prieš 80 tūkstančių, besibraunančių į LDK širdį, maskvėnų kariuomenę stojo 30 tūkstančių Lietuvos kariuomenės karių. Kokia baigtis? Nelaukta priešams. Juk karas taip pat menas, didis menas, nuo kurio priklauso visų kitų menų likimas valstybėje.

Kodėl mes taip paniškai bijome Rusijos? Gal todėl, kad užpuolimo atveju nežinome, ką kiekvienas turėtume daryti? Užuot drebinus kinkas vertėtų numatyti, kaip galime gintis.

Avys yra tie gyvūnai, kurie labai gerai nuėda pievos žolę. Kiaulės ir šernai pievelę išknisa. Ilgainiui vietovė praranda grožį, savo patrauklumą. Taip tęsiasi, kol mylintis šeimininkas vėl užlygina duobes, ją iš naujo užsėja. Panašiai atsitinka ir su valstybe, kurią užvaldo svetimi. Nė vienas okupantas niekada nesirūpino ir nesirūpins užgrobtos valstybės žmonėmis, jų gerove, valstybės istorija, nepuoselės jos papročių, grožio. Jie elgiasi kaip šernai jūsų pievelėje. Kiekvieno okupanto tikslas paversti užgrobtą valstybę savo kolonija saviems poreikiams tenkinti, o jos gyventojus paklusniais vergais, savo valios vykdytojais, o būsimuose ukaruose, prireikus juos tiesiog paversti patrankų mėsa...