Dar 1993-aisiais metais garsus pedagogas ir Bylefeldo laboratorijos mokyklos įkūrėjas Hartmutas von Hentigas pasiūlė mokytojams duoti „Sokrato priesaiką“, panašią į Hipokrato gydytojų priesaiką. Priesaika pavadinta būtent šio filosofo vardu greičiausiai todėl, kad Sokratas, ragino pažinti pasaulį per klausimus. Garsiajam Sokratui priklauso posako „Žinau, kad nieko nežinau“ („oida ouden eidos“) autorystė. Sokratas mąstė apie žmonių gyvenimo tvarką, todėl jis ir norėjo, ir stengėsi savo pažiūras kuo plačiau paskleisti, apšviesti kuo daugiau protų. Nuo ryto iki vakaro jis vaikščiojo Atėnų gatvėmis ieškodamas žmonių sambūrių ir pradėdavo ilgus pokalbius su kiekvienu drąsuoliu.
Taigi Sokrato priesaika skamba taip:
„Kaip mokytojas ir auklėtojas esu įsipareigojęs
– gerbti kiekvieno vaiko individualumą ir ginti jį nuo visų;
– prisiimti atsakomybę už jo fizinį ir psichinį vientisumą;
– atkreipti dėmesį į jo judesius, išklausyti, rimtai žiūrėti į tai, ką vaikas nori pasakyti ar išreikšti nežodine kalba;
– prašyti jo sutikimo dėl visko, ką kartu su juo darau, – taip, kaip elgčiausi su suaugusiuoju;
– interpretuoti vaiko raidos dėsnius, kiek jis yra atpažįstamas, kaip galima geriau išnaudoti šį amžiaus tarpsnį kuo didesnei vaiko gerovei ir suteikti jam galimybę pačiam kuo geriau išgyventi bet kurį savo raidos tarpsnį;
– mesti iššūkį ir paskatinti vaiką kuo plačiau atskleisti savo talentus;
– sergėti vaiką nuo bet kokio blogio, pastiprinti jį, kai to reikia, padėti įveikti baimę ir kaltę, piktumą ir melą, abejones ir nepasitikėjimą, egoizmą ir savanaudiškumą, kur to reikia;
– negniuždyti vaiko valios – net ne ten, kur tai atrodo beprasmiška; verčiau parodyti jam kelią, kaip visas idėjas racionaliai susidėlioti;
– mokyti to, kaip brandžiai naudotis supratimu ir bendravimo bei supratimo menu;
– pasiruošti prisiimti atsakomybę už vaiką bendruomenėje;
– leisti vaikui pasaulį patirti tokį, koks jis yra, nepateikdamas vaiko pasauliui, koks jis yra;
– leisti vaikui patirti, koks geras yra numatytas jam gyvenimas;
– suteikti vaikui geresnio pasaulio viziją ir padėti tikėti tuo, kad ta vizija yra įmanoma;
– mokyti vaiką tik tiesos, nes tai yra tik su Dievo valia“.
Nuo to laiko, nuo 1993-ųjų metų Sokrato priesaika sulaukė didelio atgarsio, ji buvo cituojama daugelyje laikraščių, o daugelyje Vokietijos ir kitų šalių mokyklose ji tapo savotiškomis profesinės etikos gairėmis mokytojams. Kritikai, aišku, „sudirbo“ Hentingo sukurtą Sokrato priesaiką. Pavyzdžiui, jie teigė, kad mokytojas, dirbdamas su visa klase, negali susitelkti į vieną vaiką, nes mokytojas ne tik palaiko pedagoginius santykius su mokiniu, bet ir turi mokyti visą klasę. Poreikis patenkinti grupės ir mokyklos bei visuomenės reikalavimus nėra pakankamai atsižvelgiamas į tokius griežtai individualizuotus principus.
Kita vertus kritikai buvo neteisūs, kiekvienas mokytojas turi būti žmogiškas, gebėti „prieiti“ prie kiekvieno vaiko individualiai. Kad ir kaip keistai skambėtų tokia priesaikos deklaracija, vis dėlto reikia pripažinti, kad tapęs mokytoju, žmogus yra įsipareigojęs ir atsakingas už švietimo kokybę.
