Dalgiais ir ietimis – prieš rusų kulkas: kaip būtų pasisukusi Europos istorija, jei 1831 ir 1863 m. sukilimuose ginklų būtume gavę laiku?

Su liūdesiu ir išdidumu prisimename 1831-ųjų ir 1863-ųjų Lietuvos ir Lenkijos sukilimus Rusijos imperijoje, kai dalies, o gal net visos Europos istorija galėjo pasisukti visiškai kita vaga, tačiau abu jie buvo pralaimėti. Esama įvairiausių aiškinimų, kodėl taip nutiko, ir visi jie galimai teisingi. Nesiveliant į sukilime dalyvavusių asmenybių veiksmus ir politinių aplinkybių bei mūšių detales, į visus tuos įvykius galima pažvelgti kiek kitaip.

Lietuvoje 1831 m. kovo 25 d. sukilimas prasidėjo Raseinių apskrityje ir jau mėnesio pabaigoje beveik visa Žemaitija ir Upytės (Panevėžio) apskritis atiteko sukilėliams. Jie čia steigė savo valdžios įstaigas, bei intensyviai telkė kariuomenę. Žinia apie sukilimą pasklido po visą Lietuvą ir Vakarų Baltarusiją. Vakarų Žemaitijos sukilėliai net 4 kartus bandė užimti Palangos uostą. Jį atakavo balandžio 1-ąją ir 3-ąją ir tik balandžio 5-ąją, po atkaklaus mūšio, miestą pavyko paimti. Neilgam. Rusų įgula iš Liepojos, bei pajėgos iš Prūsijos balandžio 8-ąją susikovė su 600 žemaičių ir po atkaklių kautynių, rusams padegus Palangą, sukilėliams teko iš miestelio atsitraukti. 

Į uostą iš Kuršo atvyko dar daugiau rusų dalinių ir dabar jau Palangos įgulą sudarė 1300 kareivių. Kodėl šis uostas buvo toks svarbus ir vieniems, ir kitiems? Juk balandžio viduryje sukilėliai jau kontroliavo didelę dalį Lietuvos, išskyrus Vilnių, Kauną, Trakus, Užnemunę ir Palangą.