Na, šalkite, o pas mane bobų vasara į svečius užsuko ir aš labai džiaugiuosi, bet šį kartą džiaugsmas kartu su ašarom. Rieda ašaros kaip pupos, bet ne todėl, kad žmona pabėgo ar policininkas baudą uždėjo, o svogūną lupu. Nusprendžiau savo viešniai ypatingą, internacionalinę kiaušinienę iškepti ir jus to amato pamokinti. Draugiškai lendame po bobų vasaros skvernu, užmirštame šalčius, vargus, pykčius ir pradedame darbuotis.
Taigi, dujinė lenkiška, dujos rusiškos.
Keptuvė iš Gariūnų autonominio krašto. Nežinote, kur toks yra? Meluojate, nes vaikai savo kūnu Gariūnus pajaučia anksčiau, nei ištaria žodį „mama“.
Keptuvėn suberiame supjaustytą svogūną. Įpjaustome iki gyvo kaulo atsibodusią vokišką „šlapianką“ ir užkaitiname taip, kad keptuvės turinys pradėtų šokti. Į metalinį, dar iš Rusijos parsivežtą dubenėlį įmušu du lietuviškos raibosios kaušinius, šliūkšteliu šlakelį vokiškos karvutės pieno ir, kol neprasidėjo nepageidautina tarptautinė reakcija, viską stipriai suplaku į bendrą „inter-masę“ ir supilu į keptuvę. Supjaustau griežinėliais olandišką pomidorą ir susmulkinu porą lapų Kinijos dovanos – Pekino kopūsto. Pomidorus gražiai rateliu sudėlioju, kopūstą paskleidžiu ir pabarstau ispaniškos, iš Taragonos regiono, prikastos druskytės. Maniau, kad pas ispanus yra tik geras vynas ir korida, bet, pasirodo, ir druskos turi. Šaunuoliai.
Viską uždengiu ir kepu. Kiek laiko kepti? Nežinau. Tikras virėjas į laikrodį niekada nežiūri, nes jaučia, kada patiekalas paruoštas. Jaučiu, kad jau laikas. Žiūrime – gražiai atrodo, bet tuoj bus dar gražiau. Užvožiame lėkštę – „BRAVO“, apverčiame keptuvę ir... nuostabu. Manau, jums taip pat patinka, nes primena didelį rudeninį lapą ir neabejoju, kad bus skanu, nes juk patys ruošėme.
Na, kokie pusryčiai be deserto? Kavos puodelis, duonos riekutė, pertepta namuose virta obuoliene, ir viskas prie stalo kartu su Bobų vasara. Pasimėgaukime.
Skaniai papusryčiavote? Minutėlę, o kas indus suplaus? Jūs teisūs, kas paskutinis pavalgė, tas ir plauna. Nepasisekė, aš ir vėl paskutinis.
Tikiuosi, dabar esate laimingi, sotūs, šiltai apsirengę, tai tada pirmyn į darbą, nes ir man laikas. Pusryčiams skirta tik 45 minutės, o aš truputį užsisėdėjau – 49 minutes. Nieko, mano viešnia visus apribojimus panaikino ir lekiu įsikibęs jai į skverną, deja, „kamštis“ sugriauna mūsų rudenišką idiliją.
Tokiame kamštyje besistumdant, pasivys tėviškės šaltukas ir grybštelės už nosies. O ką padarysi. Tada kartu su jumis šalsiu ir krosnį kūrensiu.
