Daugybė menininkų šlovinami tik po savo mirties, o jų darbai tampa aukso vertės. Ir vis dėlto, yra tokių asmenybių, kurios ryškiai švietė visuomet, net lenkdamos nugarą išeivijoje, kur dirbo neprasmingą, monotonišką darbą. Antaną Škėmą galima būtų priskirti prie pastarųjų, nors lietuviai apie jo kūrybą sužinojo per vėlai.
Išeivijos rašytojas, kritikas, aktorius bei režisierius, kaip pats sakė, buvo gimęs du kartus. Tad makabriška vyro mirtis buvo dar vienas ryškus potėpis jo gyvenimo paveiksle ir lietuvių literatūrologijos istorijoje.
Talentas atsiskleidė išeivijoje
Antano Škėmos kūryba priskiriama vadinamajai egzodo, arba egzilės, literatūrai. Jai priklauso rašytojų, pasitraukusių iš Lietuvos į Vakarus baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir atslenkant tuo metu neišvengiamam žmonių pavergimui, kūriniai. Kaip knygoje „Trumpa lietuvių literatūros istorija“ rašė literatūrologė Vanda Zaborskaitė, „dauguma be tėvynės likusiųjų apsistojo JAV, Kanadoje, Austrijoje. Visi (taip pat ir poetai, rašytojai) dirbo sunkų fizinį, nekvalifikuotą darbą fabrikuose, įvairiausiose įmonėse ir įmonėlėse, dirbo krovėjais, sargais, lenkė nugaras prie konvejerių. Tačiau nepaisant viso to, vyko intensyvus literatūrinis gyvenimas, palaikomas besąlygiško idealizmo, įsitikinimo, kad tik kultūros, kūrybos darbas gali įprasminti jų pasitraukimą iš pavergtos tėvynės.“
Todėl ji tvirtina, kad pokario dvidešimtmetis buvo didžiausias lietuvių egzodo literatūros suklestėjimo laikas: „čia subrendo, prasiskleidė jos didieji talentai, čia laisvas, kūrybinis žodis atliko tai, kas pavergtoje tėvynėje buvo neįmanoma.“ Anot literatūrologės, A. Škėma priklausė tiems jau subrendusiems rašytojams, kurių talentas egzode prasiskleidė visa jėga.
