Tokios iškilios figūros kaip Grigas, išskirtinį savo talentą ir balsą paskyręs Čikagos lietuvių operai, daug lėmė, kad priklausymas šiai bendruomenei turėtų prasmę. Nė viena iš kitų Amerikos etninių bendruomenių (net ir tos, kurios labai gausios) neturėjo savos nuolat veikiančios operos. Šiuo atžvilgiu tai stulbinantis lietuvių fenomenas – opera, kaip tautinės savivertės ir susitelkimo simbolis. Prisiminkime, kad 1920 m., ką tik susikūrus valstybei, dar vykstant kovoms už laisvę, net valdžios institucijų esant dar tik užuomazgoms, – Kaune jau veikė nacionalinis operos teatras. Tarsi koks mitinis savasties ženklas. Svarbiausia ir visiems lietuviams savaime suprantama, kad būtų dainuojama lietuvių kalba. Šis ženklas lėmė ir išeivių operos ryšį su Lietuva, liudydamas nepriklausomybės dvasią. Tačiau lietuvių opera Čikagoje išsiskyrė dar vienu labai svarbiu aspektu – tai profesionalumas. Tuo ji išsiskyrė iš kitų etninių koncertuojančių grupių, pasiekdavusių tik mėgėjišką muzikavimo lygį. Lietuvių opera turėjo vertę, smarkiai pranokstančią mėgėjiškumą. Vienas iš tos vertės garantų buvo baritonas Algis Grigas, dainavęs daugelyje spektaklių. Žinoma, ne jis vienas. Pajėgi dainininkų grupė, profesionalaus dirigento Alvydo Vasaičio vedama, kūrė, žavėdama publiką, keldama operos prestižą. Lietuvis Grigas dainavo amerikinės Čikagos operos „Bohemoje“, o vėliau ir lietuviškame pastatyme, tarsi dėdamas lygybės ženklą tarp šių meno institucijų.
Koncertavo ir kaip solistas, ir su ansambliais, chorais. Kartu ėmėsi verslo, Amerikoje, ko gero, kitaip išgyventi neįmanoma. Buvo meno menedžeris (pas mus sakoma „vadybininkas“), be kita ko, įkūrė keletą ir operinių kompanijų. Lemtingais jam tapo 1985-ieji, kai Amerikoje susipažino su Virgilijum Noreika. Supratęs, kad turi reikalą su puikiu profesionalu, Noreika pakvietė Grigą dainuoti Lietuvos operos ir baleto teatre Vilniuje. Tai buvo labai reikšmingas emigranto žingsnis į tėvynę. Jo pasirodymas Giuseppe’s Verdi’o „Traviatoje“ sutiktas audringomis ovacijomis.
Grigui kilo mintis suartinti lietuvius, gyvenančius šiapus ir anapus Atlanto. Amerikoje kartu su žmona įkūrė kelionių agentūrą ir pradėjo organizuoti, kiek sovietų valdžia leido, emigrantų keliones į tėvynę. Nepaisant politinių insinuacijų ir keblumų, tai padėjo daugybei tėvynės išsiilgusių lietuvių po daugelio metų įkvėpti tėvynės oro, nors trumpam susitikti su tėvais, broliais, seserimis, kitais giminaičiais. Tai buvo nepaprastai reikšminga. Vėl pradėjome justi, kad esame kartu, kad bolševikinis teroras, išdraskęs šeimas, nesugebėjo atšaldyti jausmų. Grigas tapo svarbia figūra Lietuvoje. Neatsitiktinai 1990 m. Vilniuje, Operos ir baleto teatre, būtent jis dainavo Vlado Jakubėno „Laisvųjų dainą“, diriguojant Jonui Aleksai.
Neseniai man į rankas pateko rečiausias kompaktinis diskas – Algio Grigo koncertas. Kartu su pagarsėjusiu vengrų emigrantų simfoniniu orkestru Philharmonica Hungarica, diriguojant iškiliam Čikagos lietuvių operos dirigentui ir vadovui Alvydui Vasaičiui, Grigas specialiai Europoje įrašė atrinktas operų arijas, tarp jų nemažai lietuvių muzikos kūrinių. Atlikimas, atitinkantis aukščiausius tarptautinius standartus!
Diskas pradedamas arija iš garsiosios Ruggero Leoncavallo operos „Pajacai“. Ilga įžanga, įtikinamai, vaizdžiai sudiriguota Vasaičio. Ir štai Grigas – pirmiausia krinta į akis laisva itališka, bet visiškai autentiška maniera. Raiškus, artistiškai motyvuotas dainavimas, prilygstantis kokiam nors žymiam italų baritonui. Balsas puikus, o skambesys, nežinau kodėl, primena Antaną Kučingį. Po to einanti arija iš Richardo Wagnerio operos „Tanhoiseris“ daro ne tokį ryškų įspūdį. Tai vokiškas stilius. Ir staiga supratau, kad Grigas savo itališkumu labai artimas Lietuvos dainavimo mokyklai, nors gimtinėje nesimokė. Germano arija iš Verdi’o „Traviatos“ skamba taip, tarsi solistas būtų ją dainavęs šimtus kartų. Prasminga, artistiška, puikiai atskleidžiant personažo charakterį. Be priekaištų labai muzikaliai sudainuota arija iš Verdi’o operos „Kaukių balius“.
Natūralu, kad įrašyta ir arija iš Amilcare’s Ponchielli’o „Lietuvių“, kaip svarbus internacionalinis Lietuvos įtvirtinimas. Grigas dainuoja ją lietuviškai. Po įžangos rečitatyvo – puiki lyrinė arija, nepaisant itališko tamperamento, skambanti labai tautiškai lyg Valstybės teatre Kaune.
Visiškai kitaip Grigas atlieka Ūdrio ariją iš Vytauto Klovos „Pilėnų“, atmesdamas šios populiarios dainos klišes, įdiegtas mūsų baritonų, kai stengiamasi rodyti vien balsą. Dainuoja gyvai, jausmingai, su artistizmu, kupinu veiksmo ir prasmės. Ar tik čia ne visų geriausias šios arijos interpretavimas?
Lietuvišką šio disko pusę pradeda Jauno bajoro arija iš Jurgio Karnavičiaus operos „Gražina“. Ši žaisminga daina dar kartą patvirtina, koks talentingas, deja, neįvertintas buvo Karnavičius. Jo romantiškumas, peterburgietiškas profesionalumas dabar atrodo itin sugestyviai. Vėlyvoji kaunietiška jo opera „Gražina“ labai lietuviška, išpinta liaudies muzikos citatomis. Ar ji prastesnė už ideologizuotas sovietmečio operas? Negi šiandien, pragyvenus postmoderną ir stilių pliuralizmą, Karnavičiaus meistriškumas atrodo toks jau pasenęs ir primityvus? Grigas į Jauno bajoro ariją sudeda visą savo sielą, visą išdidumą.
Diskas baigiamas puikia Vlado Jakubėno „Laisvųjų daina“, tarsi pabrėžiant, koks aukštas Amerikos lietuvių kompozitoriaus profesinis lygis. Klausantis jos, darosi gaila, kad Jakubėnas nerašė operų. Nes daina labai operiška, išraiškinga, leidžianti atskleisti visas vokalo galimybes. Šitą išraiškingumą ir dainos prasmę, lydimą įvairių besikeičiančių įvaizdžių, solistas puikiai perteikia.
Algis Grigas vertas, kad jį prisimintume. Jis buvo vienas iš tų, kurių talentas leidžia lietuvių kultūrą pokariu suvokti kaip apie vientisą reiškinį, nesvarbu, kur – ar čia, ar už jūrų. Ji yra visų mūsų kultūra. Jos kontekste išliks ir Grigo atminimas, kurio dėlei vertėtų surinkti visus šio išskirtinio solisto įrašus ir juos išleisti.
