Šiais savo pamąstymais noriu atitolti nuo gyvenimo šurmulio, stabtelėti, susimąstyti. Apgalvoti, kas atrasta, kas prarasta, ko atsisakyti, o ką išsaugoti. Laikas sukėlė permainų bangas. Tikėjome, turėjome viltį, kad chaoso laikai baigiasi, kad įsitikinome dvasingumo ir išminties vertingumu. Bet chaoso šaknys išsikerojusios ir įsitvirtinusios sugeba išlikti. Kažkoks magiškas verpetas verčia suktis tų pačių klaidų sūkuryje. Šalia prabangos žengia skaudi gyvenimo grimasa. Kartais norėčiau nubėgti kažkur – į pasaulio kraštą, gedėti savo palaidotų vilčių.
Spiečius nebūtų manęs užklupęs, jei šią popietę nebūčiau, išeidama pasivaikščioti užmiršusi skėčio. Iš pradžių viskas klostėsi sėkmingai. Ėjau gatve, apžiūrinėdama parduotuvių vitrinas, pasisveikinau su keliais pažįstamais ir pažįstamomis, taip pat laviruojančiais tarp šaligatvio ir dviračių tako.
Lietus užklupo netikėtai. Nenorėdama peršlapti įbėgau į pastatėlį, kur vienas įrenginys išspjauna pinigus, kitas ryja. Prie abiejų automatų nemažas būrelis žmonių trypčiojo eilėje. Atsistojau į ilgesnę eilę. Tai buvo pinigus spjaudantis įrengimas. Neketinau nieko pirkti, pinigų man nereikėjo. Bet nuspaudžiau kelis klavišus su skaičiais, kad automatas mane pažintų ir parodytų sąskaitos likutį. Prie pinigus ryjančiojo įtaiso nėjau – niekada neturėjau perdaug pinigų.
Lauke vis lijo. Eiti laukan nenorėjau, tačiau pastebėjau keletą įtarių žvilgsnių. O tada mano akis užkliuvo už kampe padėto kompiuterio. Virš jo kabėjo užrašas, jog labai patogu užsimokėti mokesčius internetu. Nutariau pati įsitikinti. Valdingas daiktas griežtai paprašė ID numerio. Įrašiau skaičių eilutę. Tada jis pareikalavo kažkokių skaičių iš rudos kortelės. Man pasidarė įdomu. Atlikau visa, ko reikalavo tas išmanus žmogaus proto įdarbintas metalo ir plastiko rinkinys ir nutariau, kad metas palikti piniginių operacijų būstą.
Išėjau vėl į gatvę. Lietus jau buvo „išsikvėpęs“, bet vis dar neketino liautis. Apsidairiau, kur dar galėčiau rasti užuovėją. Visai netoli pamačiau pastatą su užrašu „BIBLIOTEKA“. Ši išminties saugykla buvo tai, ko man reikia. Bibliotekininkė maloniai nusišypsojo, kažką parašė kompiuteriu. Ir paaiškino:
– Jūs būsite mūsų bibliotekos bendruomenės narė, – ponia Jūsų skaitytojo bilietas ir keturi skaičiai.
Užsisakiau keletą žurnalų. Vėl keletas bibliotekininkės magiškų judesių ir paaiškinimas:
– Kol atneš jūsų užsakymą pavaikščiokite, pasidairykite. Tik retkarčiais žvilgtelėkite į švieslentę, kai jau bus atnešti jūsų pageidaujami žurnalai – švieslentėje pamatysite skaičių – 90.
Neilgai teko vaikštinėti. Pasiėmiau žurnalus ir ėmiau dairytis ramesnės vietos skaitymui. Tik virš manęs ėmė suktis skaičių spiečius Iš mano kortelių, užrašų knygų, sąskaitų aukštyn kilo namo durų, pin ir kitokių kodų, serijų, kortelių slaptažodžių, įvairių dokumentų numerių skaičiai ir jungėsi prie spiečiaus. Dar spėjau išgirsti griežtą bibliotekininkės įspėjimą:
– Su spiečiais neaptarnaujame, – atrodė lyg pavirtau dešimtu devynių skaičių eilutės skaičiumi.
Kažkoks magiškas verpetas vertė mane suktis tų begaliniame skaičių sūkuryje. Puikiai supratau, kad šalia pliuso yra minusas, prie prabangos gratinasi ir skaudi gyvenimo grimasa. Nebesuskaičiuojamu greičiu, norėčiau nubėgti kažkur – į pasaulio kraštą, gedėti savo palaidotų vilčių. Instiktyviai ir stipriai spaudžiau rankinę prie savęs, nes bijojau prarasti kartu su rankine ir kortelę su dviem itin svarbiomis skaičių eilutėmis.
