Pavyzdžiui, perskaitę dvi Hemingvėjaus (Hemingway) knygas, žmonės manė, kad žino amerikiečių literatūrą, arba, pamatę filmą apie 1930 metų Čikagos gangsterių karus, buvo įsitikinę, kad žino, kaip šiandien gyvena JAV.
Panašiai sovietų lyderis Nikita Chruščiovas, bukas ir netašytas chamas ir mažaraštis runkelis, 1959 metais apsilankęs JAV, buvo įsitikinęs, kad dabar jau išmano, kaip ir gyvena Amerika (koks jo supratimas buvo, žinojome iš to, kad jis užsispyrė Ameriką netrukus aplenkti).
Paskutinis sovietų lyderis Michailas Gorbačiovas, iš profesijos kombainininkas, susitikęs su JAV prezidentu Ronaldu Reaganu, prašė, kad šis lieptų Amerikos kinoteatruose daugiau rodyti rusiškų filmų – Reaganas jam atsakė, kad jeigu žmonės norės žiūrėti tokius filmus, tai juos ir rodys, o prezidentas negali kino teatrų savininkams nurodinėti jų repertuaro. Gorbačiovas liūdnai juokėsi, manydamas, kad jį mulkina. Kaip čia taip šalies vadovas negali filmų parinkti?
Taip jau yra su kvailiais: kuo mažiau žmogus žino, tuo labiau yra įsitikinęs, kad gerai viską išmano.
Pasaulyje buvo tokia Apšvietos epocha: žmonės išgyveno tamsius ir kvailus Viduramžius, paskui atėjo chaotiška ir puošni gyvenimo šventė, Renesansas, kur bent jau linksmintis ir puoštis sekėsi geriau, o paskui kylantis mokslas atnešė Apšvietą, kai tamsioms masėms įkrėtė proto, kad nebūtų tokie kvaili, kaip tada, kai degindavo raganas ant laužo ir bijojo skiepų nuo Covid.
Tai dabar yra naujoji Apšvieta: po sovietinės nakties ir postsovietinio bukumo žmonės priima mokslo pasiekimus, geriau maitinasi, rūpinasi psichologine sveikata ir po truputį supranta savo paklydimus praeityje.
Toje kovoje su tamsa aš esu vienas iš švietėjų, kaip naujųjų laikų Dekartas ir Volteras, tik pasakoju apie labai neseniai buvusius laikus.
