Užkalnis stilistas. Kaip rengti save ir vaikus, kad neatrodytumėte sovietiškai

Sovietinių žmonių apgyvendintame skurdžiame lageryje vargana apranga buvo vienas liūdniausių atributų (greta maisto ir meno bei kultūros–chaltūros, apie kurią mokysimės atskirai).

Jeigu be automobilio galima apsieiti, ir gelžbetoniniame stambiaplokščiame name galima išsimiegoti (svarbiau – su kuo miegi), tai be drabužių nieko nebus. Nuogam ateiti iki darbovietės dar niekam nepavyko.

Todėl sovietiniai žmonės rengėsi, kaip sugebėjo, ir tai nebuvo gražu. Kaip sakė vienas Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos lengvosios pramonės ministras, „gal mūsų batai ir nėra madingi, bet šiltai ir sausai, jais apsiavus, vaikščioti galima“.

Dabar didelė bėda (bėda tik sau, ne kitiems) yra tie, kam niekas nepasakė, jog Sovietų Sąjunga baigėsi prieš tris dešimtmečius, ir jie rengiasi, lyg būtų išsiruošę į muziejų ar į kokį spektaklį apie Juknaičių kolūkio gyvenimą ir apsirengė scenos drabužiais.

Pakalbėkime apie didžiausias sovietinės aprangos traumas.

1. Blogas vyriškas kostiumas

Paprastai fabrikinis (apie „atlejė“ variantą irgi pakalbėsime) ir dėvimas, kaip puošni ir oficiali solidaus žmogaus uniforma. Problema, žinoma, buvo blogas kirpimas (drabužiai turėjo būti „technologiški“, tai yra, lengvai pasiūnami menkos kvalifikacijos siuvėjų atsilikusiuose fabrikuose) ir iš klaikios medžiagos pagaminti.