Žmonės pasiduoda vergystei
Jauni žmonės turi svajonių „užkariauti pasaulį“. Jie įsivaizduoja, kad laikinai padirbėję neįdomų nemėgstamą darbą ir užsidirbę pakankamai pinigų, vėliau galės gyventi taip, kaip nori. Tačiau dažniausiai už pasakymo laikinai, slypi visai kita prasmė, nes nėra nieko ilgiau už laikinumą.
Pasak knygos „Sapiens: Trumpa žmonijos istorija“ autoriaus Yuval Noah Harari, geresnio gyvenimo paieškos žmonėms sukelia daug sunkumų. Jaunų aukštųjų mokyklų absolventai ryžtasi darbui didžiulėse, itin reikliose firmose, duodami sau žodį, kad sulaukę trisdešimt penkerių metų, kai užsidirbs pakankamai pinigų, atsisakys visą energiją pasigvelbiančių pareigų ir pradės daryti tai, kas jiems išties prie širdies. Tačiau, tam amžiui atėjus, jie turi didžiules paskolas, mokyklose besimokančius vaikus, namus priemiestyje (taigi reikalingi mažiausiai du automobiliai susisiekti) ir pojūtį, kad gyvenimas yra beprasmis be išties gero vyno ir brangių atostogų užsienyje. Ir ką jiems dabar daryti? Jie padvigubina pastangas ir vergauja toliau.
„Daugybė žmonių nėra itin savanaudiški. Perkopę maždaug trisdešimt metų ribą, jie atsisako asmeninių ambicijų – iš tikrųjų daugelis jų beveik visiškai atsisako minties, kad yra asmenybės, – ir dažniausiai gyvena dėl kitų arba juos paprasčiausiai uždusina sunkus nuobodus darbas. Tačiau sykiu yra mažuma talentingų, užsispyrusių žmonių, kurie pasiryžę gyventi savą gyvenimą“, – rašė romanistas, eseistas ir kritikas George Orwellas.
Kai kurie žmonės tenkinasi mažais lūkesčiais, mažomis svajonėmis ir pasmerkia save padaryti mažiau negu sugeba. Pasak menininko Mariaus Povilo Elijaus Martynenko, palaipsniui ateina suvokimai, kad vienas iš darbingo amžiaus žmogaus tikslų yra susitaupyti pinigų tai akimirkai, kai dirbti nebegalės.
Pragaro kilpa
„Pragaro kilpa mūsų smegenyse yra užmaskuotas vingis, kuris, jei duodame valią, gali visiškai išvaryti iš proto“, – teigia Markas Mansonas knygos „Subtilus menas nekrušti sau (ir kitiems) proto“ autorius. Ar toliau išvardytos situacijos Jums pažįstamos?
1. Imi nerimauti, kad teks stoti į akistatą su kokiu nors žmogumi. Šis nerimas tave luošina, imi mąstyti, kodėl taip nerimauji. Dabar jau nerimauji dėl to, kad nerimauji. O ne! Dvigubai nerimauji! Dabar jaudiniesi dėl savo nerimo, o tai sukelia dar didesnį nerimą.
2. Tarkime, turi problemų dėl pykčio. Tave užknisa kvailiausi dalykai, ir tu neturi žalio supratimo, kodėl. Tai, kad tave labai lengva suerzinti, tau kelia dar didesnį pyktį. Ir apėmus įsiūčiui supranti, kad visą laiką būdamas piktas tampi lėkštas ir tulžingas. Šio jausmo nekenti. Ir nekenti taip, kad supyksti ant savęs.
3. Nuolat taip jaudiniesi dėl tinkamų sprendimų, kad imi jaudintis dėl savo jaudinimosi. Arba jautiesi toks kaltas dėl kiekvienos klaidos, kad pasijunti kaltas dėl jaučiamos kaltės. Arba taip dažnai jautiesi liūdnas ir vienišas, kad pasijunti dar liūdnesnis ir vienišesnis vien galvodamas apie tai.
Pragaro kilpa virto epidemija, verčiančia savęs nekęsti, pernelyg nervintis ir daranti mus per daug neurotiškus. Pasak M. Mansono, pozityvaus potyrio troškimas pats savaime yra neigiamas išgyvenimas. Ir, paradoksalu, susitaikymas su negatyviu potyriu yra teigiamas išgyvenimas.
Būtent tai filosofas Alanas Wattsas vadino atvirkštiniu dėsniu – kuo labiau sieki nuolat geriau jaustis, tuo mažiau patenkintas lieki, nes to siekdamas tik dar stipriau pajunti, kad to trūksta. Kuo labiau trokšti tapti turtingas, tuo varganesnis ir nevertesnis jautiesi, kad ir kiek iš tikrųjų uždirbtum. Kuo desperatiškiau trokšti būti seksualus ir geidžiamas, tuo bjauresnis sau atrodai, kad ir kokia būtų tikroji išvaizda. Kuo labiau trokšti būti laimingas ir mylimas, tuo vienišesnis ir baugštesnis tampi, kad ir kiek žmonių suptų. Kuo labiau geidi dvasios nušvitimo, tuo egoistiškesnis ir lėkštesnis tampi to siekdamas.
Doras pilietis
Rašytojas John C. Parkin knygoje „F**k it terapija“ šaržuoja: „Prisiminkite, kaip doras pilietis turite rimtai žiūrėti į tai, kad esate atsakingi visuomenei. Pilietis nėra atsakingas tik už save ar savo gerovę. Privalote galvoti apie kitus ir atitinkamai elgtis. Privalote rimtai žiūrėti į savo darbą, nes darbas pasitarnauja ne tik jums, kai gaunate už jį algą, bet ir šalies bei visuomenės labui – verslas neša naudą, o kiti piliečiai gauna naudą iš surinktų mokesčių. Kaip doras pilietis turite nuolat būti geru pavyzdžiu kitiems: negalite keiktis, negalite vartoti alkoholio ar rūkyti, negalite viešai spjaudytis. Kaip doras pilietis privalote rimtai žiūrėti į savo pareigas šeimai, tiek tėvams, tiek sutuoktiniui ar vaikams. Negalite daryti nieko, kas galėtų pakenkti šiems santykiams, ir visuomet turite elgtis taip, kaip geriausia kitiems, o ne jums. Jei kokie nors piliečio troškimai gali kaip nors pakenkti kitiems.“
Po to pateikiamas hiperbolizuotas atvejis atspindintis liūdną šių dienų darbo rinkos realybę. Įsivaizduokite, kad esate restorano virtuvėje ir šefas mauroja ant virėjo: „Kokį šūdą čia darai? Tau gal bloga, ar ką? Atrodo, lyg būtum privėmęs į keptuvę. Šito neduočiau net šuniui. Jau geriau leisčiau tam šuniui laižyt mano kiaušus, nei pakiščiau jam dubenį šito šūdino jovalo. Išmesk šitą nesąmonę ir pradėk iš naujo. O jei iki pietų nepagaminsi nieko, ką paragavus man norėsis verkti iš laimės, priversiu tave laižyt mano sup**tus kiaušus.“
Nesmagu to klausytis. Nesmagu į tai žiūrėti. Turėtų būti siaubinga tam, kuriam skirta ši tirada, net jeigu jam ir neteks laižyti tų kiaušų.
Neįgyvendinami pozityvūs lūkesčiai
„Tikroji Charles Bukowski sėkmės istorija – gebėjimas susitaikyti su trūkumais. C. Bukowski spjovė į sėkmę. Net išgarsėjęs jis poezijos skaitymuose pasirodydavo įkaušęs ir užgauliodavo klausytojus Rašytojas ir toliau viešumoje demonstruodavo lytinius organus ir bandydavo permiegoti su kiekviena pasitaikiusia moterimi. Šlovė ir sėkmė nepadarė jo geresnio. O pastangos būti geresniam nepadėjo tapti žinomam ir pelnyti sėkmės. Savęs tobulinimas ir sėkmė dažnai žengia greta. Tačiau tai nereiškia, kad šie dalykai tapatūs. Šių dienų kultūrai būdingas liguistas dėmesys neįgyvendinamiems pozityviems lūkesčiams“, – rašo M. Manson.
Ironiška, tačiau akcentuojant pozityvumą, geresnius ir pranašesnius, tik vėl ir vėl primenami trūkumai – tai, kuo nepavyko tapti. Vis dėlto jokia tikrai laiminga moteris nejaučia poreikio stovėti priešais veidrodį ir kartoti esanti laiminga. Ji tiesiog yra laiminga. Teksase sakoma: „Mažiausias šuo loja garsiausiai.“
Savimi pasitikintis vyras nejaučia poreikio įrodinėti, kad savimi pasitiki. Turtingai moteriai nereikia kitų įtikinėti, kad yra turtinga. Arba esi toks, arba ne. Ir jei nuolat apie ką nors svajoji, pasąmonei vis primeni realybę, kad toks nesi.
Anot J. C. Parkin, nuolat žmonėms į galvas yra kalama – „tu nebūsi laimingas“ arba „tu neregėsi tikrosios laimės“:
1. Kol nenusipirksi geresnio automobilio arba ano naujausio daikto, arba neapsilankysi kokioje nors labai brangioje vietoje.
2. Kol visiškai neišpildysi savo potencialo – negausi paaukštinimo darbe, nepasieksi karjeros viršūnių ir t.t.
3. Kol netapsi protingesnis skaitydamas knygas, užsiimdamas savišvieta ir t.t.
4. Kol neatrodysi kaip modelis ant žurnalo viršelio, sumokėjęs už asmeninę dietą, įsigijęs sporto klubo abonementą, naudodamas brangias priemones plaukams, pasidaręs plastinę operaciją, išsitiesinęs ir išbalinęs dantis ir t.t.
Dar niekada iki šiol taip gerai negyvenome
„Kad vartojimo principas ir tikslas nėra mėgavimasis, geriausiai įrodo tai, jog pastarasis šiandien yra apribotas ir institucionalizuotas ne kaip teisė ar malonumas, o kaip piliečio pareiga. Vartotojui, moderniam piliečiui nė nedingteli mintis išsivaduoti iš šios priverstinės laimės ir malonumo. Reikia bandyti viską: vartotojišką žmogų persekioja baimė „praleisti“ kokį nors, nesvarbu, koks jis būtų, pasimėgavimą. Niekada negali žinoti, ar toks ir toks kontaktas, tokia ir tokia patirtis (pavyzdžiui, Kalėdos Kanarų salose, meilė japoniškai ir kt.) nesužadins jumyse „pojūčio“. Jau ne troškimas, netgi ne „noras“ ar specifinis polinkis įsitraukti į žaidimą, o visuotinis smalsumas, varomas difuzinės obsesijos; tai „fun-morality“ (smagumo moralė – vert. past.) arba imperatyvas linksmintis, iki dugno išnaudoti visas galimybes, prisiversti vibruoti, susijaudinti ar suteikti malonumą“, – sako prancūzų sociologas, filosofas ir kultūros teoretikas Jean Baudrillard.
J. C. Parkin mano, kad dar niekada iki šiol taip gerai negyvenome. Vis dėlto, nepaisant svajonių dirbti mažiau, ilsėtis dažniau ir išeiti į pensiją anksčiau, dauguma mūsų toliau dirba po keturiasdešimt ir daugiau valandų kiekvieną savaitę. O mūsų svajonė gyvena visai šalia ir yra lengvai pasiekiama ranka. Viskas, ką turime padaryti, tai pasakyti sau: „Man nereikalingas visas šis šlamštas, man nereikia didesnio namo, aš apsieisiu be naujo automobilio ir tuomet galėsiu dirbti mažiau. Imsiu ir iškeisiu visą turimą šlamštą į laisvą laiką.“
