Mano šunys yra mano draugai, veduosi juos ne tik į miškus, parkus, bet ir į miestą: ko nors skanaus suvalgyti, atsigerti, su kuo nors susitikti. Džiugina, kad daugėja vietų (ne tik lauko terasų!), kuriose šunims ne tik neužtrenkiamos durys, ne tik nusišypsoma ar paglostomas paausys, bet ir atnešamas dubenėlis šviežutėlio vandens, o kai kur net ir išplaktos grietinėlės pappuccino ar traškių morkų pagraužti.
Nors skeptikų nuomone, Lietuvai dar toli iki Italijos, kur vandens šuniui paduodama anksčiau nei šeimininkui meniu, tačiau geri pokyčiai akivaizdūs.
Būti draugiškam yra ne tik malonu, bet ir visada apsimoka. Pavyzdžiui, jeigu pasirūpinama mano šunimis, arbatpinigių visada palieku dvigubai daugiau.
