Mat visais laikais buvo manoma, jog moteris yra pilnavertė tik tada, jei ji turi vaikų. Šiais laikais atsiranda moterų, kurios savo noru atsisako turėti palikuonių. Ir tokį sprendimą jos pasirinko racionaliai, būdamos vaisingos ir turėdamos antrą pusę. Tokių moterų galbūt buvo ir anksčiau, tačiau dėl laikmečio tradicijų apie tai nedrįsdavo prabilti viešai. Beje, tokiam moterų sprendimui neprieštarauja ir dalis vyrų.
Childfree gyvenimo būdą pasirinkusios moterys dėl to nesigailėjo. Tai ne vien tik jaunuolės, kurios, smerkėjų manymu, „susivoks“, „persigalvos“, „supras, ką prarado“. Pavyzdžiui, Galina Dauguvietytė nugyveno gražų gyvenimą ir netgi jo pabaigoje teigė, kad niekada nesigailėjo, jog pasirinko neturėti vaikų – anot jos „dėl nieko nereikėjo nervintis, eiti iš proto“. Nemira Pumprickaitė, Dalia Ibelhauptaitė, Rasa Martens... Galima būtų vardinti ir toliau, tai tik nedidelė dalis. Tenka sutikti vis daugiau moterų, kurios, turėdamos nuolatinį savo gyvenimo palydovą, atsisako susilaukti palikuonių.
Taip, gyvenimas yra įvairus, yra gausybė įvairiausių gyvenimo modelių, pasirinkimų sprendimų. Tokia įvairovė, aišku, erzina susitupėjusią ciocią Zitą (kas ji tokia, apibūdinau ankstesniuose savo straipsniuose). Moterims, pasirinkusioms childfree gyvenimo būdą, tenka išklausyti tokių išvedžiojimų:
„Nesveika (prieštarauja gamtos dėsniams)“;
„Iš tiesų negali turėti vaikų, todėl teigdama, kad nenori turėti vaikų, gina savo moteriškumą“.
„Jei moteris iš tiesų nenori turėti vaikų, ji galbūt iš tiesų negali turėti vaikų, todėl prieštaraudama paima gynybos poziciją“.
Turint omeny tai, kad pasaulis yra įvairus, nereikia net svarstyti, ar šeima, auginant vaiką yra laimingesnė už bevaikę porą. Jeigu taip pasirinko, vadinasi, taip jie nori, taip jiems geriau, taip jie jaučiasi laimingesni. Ir toks pasirinkimas nėra mados reikalas. Tiesiog žmonės dabar, liberaliais laikais, yra vis mažiau suvaržyti visokių iš išorės primestų reikalavimų, rėmų. Tik visiškas idiotas moterį, sąmoningai nusprendusią neturėti ataugų, gali vadinti „egoiste“, „neatsakinga“, netgi „sergančia“ arba „nusikaltėle“. Deja, tokių idiotų pasitaiko, ypač vidutinio ir vyresnio amžiaus moterų tarpe. Sociologiniai tyrimai rodo, kad vaikų turėjimo būtinumą ypač sureikšmina vyresni pagal amžių, žemesnio išsilavinimo bei nedirbantys pajamas duodančio darbo asmenys.
Tačiau didžioji dalis laikosi nuosaikaus požiūrio, patys džiaugiasi turėdami vaikų, tačiau kitiems to neprimeta: „džiugu turėti vaikų, nes jiems tikrai esame reikalingi“, „dabartiniame pasaulyje vienintelė vieta, kur galima jaustis visiškai laimingam ir saugiam, yra savi namai su vaikais“. Čia santykinai daugiau jaunesnių moterų pasisakymai. Sociologinis tyrimas (atliktas A. Mitriko) parodė, kad mažesnioji dalis atstovauja nuomonei, kurios pritarimo visiems teiginiams lygis žemesnis už vidutinį ir ypač teiginiams „neturint vaikų negalima būti tikrai laimingam“, „turėti vaikų – tai pareiga visuomenei“ bei „artimiausias ryšys, kokį tik su kuo nors galima turėti, yra ryšys su savo vaiku“. Tyrimo metu pastebėta, kad vaikų sureikšminimą gyvenime labiausiai sąlygoja amžius – jaunesni vaikų turėjimui teikia mažiau reikšmės. Vyrai vaikų turėjimą ir neturėjimą vertina neutraliau nei moterys.
Moteris, atsisakanti turėti vaikų savo noru (ji yra ištekėjusi arba turi nuolatinį partnerį, taigi kliūčių susilaukti palikuonių nėra) paprastai nurodo tokias priežastis: nemyli vaikų arba myli vaikus, bet supranta, kad dėl asmeninių savo savybių nenori jų turėti.
Kad nemyli vaikų, yra teigusi Nemira Pumprickaitė: „Jaunystėje tvirtindavau: „Nemyliu vaikų“. Dabar sakau: „Ne visus vaikus myliu“. Čia pat ji pateikia argumentą: „negalėčiau atsiduoti motinystei“. Televizijos žurnalistė teigia, kad ji neturėtų laiko vaikui, bet ne tas svarbiausia. Svarbiausia, tai, kad ji vaike mato monstrą, kuris šokdina tėvus, kuris priverčia sau atiduoti visą save. O jei moteris dėl savo psichofizinių savybių to negali padaryti? Ar tai reiškia, kad ji nesveika? Nemira Pumprickaitė apie tai, kad vaikų nenori, suprato gana anksti, nes, anot jos, ji neturėtų ką vaikui pasakyti, nes ir jos pačios galvoje siaučia vėjai. Be to, Nemira visą gyvenimą dirba, jai darbas svarbiau nei atžalos (o kas nustatė, kad tai blogai?). Ji tiesiog nerastų laiko vaikui. Galbūt ir rastų, jei norėtų, o jei nenori to laiko ieškoti?
Argi ne logiška tai, kad žmogus, būdamas iš prigimties laisvas pasirenka tai, ko trokšta jo siela? Pasakykite nors vieną argumentą, kodėl žmogus turėtų elgtis priešingai nei jis pats nori? Pateikite nors vieną argumentą, kodėl moteris turėtų gimdyti vien dėl to, kad taip nori kokia nors ciocia Zita? Būtų sveika, kad tos ciocios, kurios nurodinėjo kitiems gimdyti, neatlygintinai tuos vaikus ir prižiūrėtų
Na, o dėl kokių priežasčių childfree gyvenimo būdą pasirenka tos moterys, kurios myli vaikus. Dažniausiai sutinkama ta priežastis, kad vaikas trukdytų karjerai. Kam reikalinga karjera? Kad būtų pakankamai pinigų. Kai kas sakys, kad dėl žinomumo, savirealizacijos. Na, gerai, o kam reikalingas žinomumas ir savirealizacija? Vėlgi – tai suteikia galimybę uždirbti daugiau pinigų. Nes be pinigų žmogus nėra laisvas. Taigi karjeros atsisakymas reikalauja itin didelės aukos – savo laisvės atsisakymo. Jeigu motinystės instinktas yra galingesnis už laisvės (pačia plačiausia ir įvairiausia prasme) siekį, moteris nedvejodama rinksis motinystę, o ne karjerą.
Taigi dar vienas argumentas, kodėl renkamasi gyventi be vaikų (childfree), yra motinystės instinkto nebuvimas. Taip, noras būti motina yra instinktas. Jei jo nėra, jo ir neįgysi, neišmoksi, nenueisi pas chirurgą ir neįsiskiepysi. Jo tiesiog nėra. Štai Lina pasakojo: „Man patinka vaikai, juos mėgstu, su jais įdomu pabendrauti, jie tokie įdomūs žmogučiai. Tačiau visiškai jiems nejaučiu švelnumo, o mintis apie tai, kad pati turėčiau vaiką, baugina. Kodėl, nežinau, nemoku net paaiškinti. Visa laimė, kad mano vyras jau turi vaikų iš buvusios santuokos, todėl man nukrito didžiulis galvos skausmas. Įsivaizduokite, jei turėčiau vyrą, norintį vaikų... Iš meilės jam bei baimės būti paliktai mylimo žmogaus, gal ir ryžčiausi pagimdyti vieną vaikelį, bet tai būtų didžiulis kompromisas“.
Kaip matome, egzistuoja du moterų tipai: moteris-motina bei moteris-mylimoji (psichologinėje literatūroje dar sutinkami „bičių motinėlės“ bei „meilužės“ terminai). Savaime suprantama, kad „bičių motinėlės“ jei tik galės, visada pasirinks motinystę – tai yra jų gyvenimo prasmė. Tuo tarpu „meilužės“ tipo moteris motinystę rinksis tuo atveju, jeigu to norės partneris. Joms meilė vyrui yra aukščiau visko. Net ir tuo atveju, jeigu pati gal ir norėtų vaiko, jeigu partneris nenori, labai lengvai moteris-mylimoji atsisakys motinystės realizavimo idėjos ir pasirinks childfree gyvenimo būdą.
Apibendrintai galima pasakyti, kad moteris, nenorinti turėti vaikų nėra nesveika, nes homo sapiesns turi laisvą pasirinkimą turėti savo asmeninę poziciją. Tai aksioma, kurios įrodinėti nereikia. Nebent prieštarausite tam, kad homo sapiens nėra protinga būtybė... Patys pavyzdžiai kalba už save. Moteris sąmoningai pasirenka bevaikystės kelią. Jeigu tokį kelią įtakoja partneris, vadinasi, moteris pati pasirenka, klausyti savo vyro ar ne. Be to, moteris sąmoningai ir atsakingai supranta, jog pasirinkusi karjeros kelią, negalės vaikui skirti pakankamai dėmesio. Taigi jos nėra egoistės. Jei moteris iš tiesų negali turėti vaikų ir savigyniškai teigia, jog nenori, verta susimąstyti. Tačiau tokiu atveju moteriai būtų paprasčiau tylėti. Bet moteris netyli, ji sako savo tiesą. Galiausiai jūs, visokios smerkėjos ir aiškintojos, nepergyvenkite taip labai, pasaulyje žmonių tik daugėja, dėl dalies gyventojų, pasirinkusių būti childfree, žmonija tikrai neišnyks.
