Gyvenimas kartu po skyrybų: ko iš tikrųjų siekiame pasirinkdami tokią situaciją?

Šiais laikais skyrybos jau nieko nebestebina. Atrodo, tarsi viskas taip paprastai ir neskausmingai. Be abejonės, visi turime pasirinkimo laisvę. Taip pat lygiai turime teisę nuspręsti, kokiu keliu eiti po skyrybų. O gal geriau likti gyventi po vienu stogu, tarkim, dėl finansinių išskaičiavimų arba tiesio dėl patogumo? Tada nereikės keisti gyvenamosios vietos, kasdien matysite vaikus, visuomenės akyse vis dar atrodysite kaip šeima, dalinsitės bendra buitimi ir t. t.

Įvedus žodį skyrybos į „Google„ paiešką išmeta tokį didelį pasirinkimą, kad norom nenorom pagalvoji: išsiskirti yra žymiai lengviau ir paprasčiau, nei susituokti. O gyvenimas santuokoje tai apskritai titaniškais sunkumais apraizgytas žmogaus gyvenimo tarpsnis. Ir kam tiek vargti? Nepatiko, per sunku gyventi santuokoje? Tam yra skyrybos. Regis, taip viskas lengvai ir paprastai, per 24 val., kaip tam begemotui, kuris bijojo skiepų – tik bakst ir viskas. Tačiau, priešingai nei teigia įmonių reklamos, pasukti dviem žmonėms skirtingais keliais yra gana skaudus, sudėtingas ir ilgokai trunkantis procesas. Skyrybos yra nemalonios nei teisine, nei emocine, psichologine prasme, nes dažniausiai santykių nutraukimas (net jei tai poros bendras nutarimas) palieka tuštumą, randų, nusivylimų, neišpildytų lūkesčių, apmaudo ir paprastai vieną ar daugiau sužeistų širdžių...

Bet šį kartą norėčiau pakalbėti ne tiek apie pačias skyrybas, o apie gyvenimą po skyrybų. Ir ne apie tą laiką, kai išsiskiriama ir pasukama savais keliais, o apie buvimą kartu po skyrybų. Parašai sudėti, oficialiai jau nebe vyras ir žmona, bet vis dar po vienu stogu. Koks tai gyvenimas? Kai vieno iš savo pašnekovų paprašiau įvardinti šį gyvenimo tarpsnį, jis atsakė: „Košmaras“.