Kaip mano pažįstami tetą laidojo
Panašią istoriją tikriausiai galėtų papasakoti ne vienas iš mūsų. Numirė jų sena giminaitė (ar giminaitis, jei kiti pasakotų panašią istoriją). Visą (dalį ar pusę) savo gyvenimo nugyvenusi kažkur provincijoje, ramiame bažnytkaimyje. Laimei, dabartiniais laikais bent jau nėra problemų su velionės šarvojimu; vietos laidojimo firma greitai (ir palyginti nebrangiai) apsiėmė sutvarkyti ir formalumus, ir ūkinius reikalus. Tad kai mano pažįstami po pokalbio telefonu atvyko į vietą, jų giminaitė jau buvo pašarvota, kapas vietos kapinaitėse – iškastas, su vietos kavine – beveik susitarta. Tad atvykėliams beliko tik apmokėti keletą sąskaitų ir pabendrauti su visu būriu seniai ar labai seniai nematytų giminių – pažįstamų. Laidotuvės – ne vestuvės: čia nekviečiama pagal iš anksto sudarytus sąrašus, o jau kas ateina – tie visi ir priimami. Kelios ar keliolika pusiau formalių frazių („priimame, reiškiame užuojautą, kaip jūsų pasikeitėte ar visiškai nepasenote per tiek metų“ ir t.t.) su vienais pažįstamais, su antrais pusiau pažįstamais ar su trečiais – visai nepažįstamais žmonėmis. Budėjimas prie pašarvotos velionės; vėl naujų atvykėlių sutikimas: tos pačios frazės, bučiavimaisi, priimamos ir pamerkiamos gėlės, vainikai. Žvakėmis jau nereikėjo rūpintis: vietos ritualinių paslaugų firmos darbuotoja nudegusias periodiškai pakeisdavo naujomis. Kaip ir parūpindavo vis naujų vazų merkiamoms gėlėms.
Čia pat, už sienos, poilsio kambariukas: kas nusisėdėjo ant kietų suolų gana vėsioje šarvojimo salėje (nes šioje situacijoje netinka žodis „pavargo“), tas ar ta persikelia į kaimyninę erdvę. Kur žymiai šilčiau, o pasieniais pastatyti patogūs minkšasuoliai. O čia – atvykėlių su savimi apdairiai atsivežta kava, arbata, paslaugių giminaičių iš atgabentų maisto produktų papjaustyti sumuštiniai. Ir, aišku, vienas kitas buteliukas: brendžio bei degtinės. Tad vieni čia užsukdavo tik trumpam, kiti – net nosies nekišo, o treti – ir jau visai linksmai sėdėjo minėtame kambariuke. Laimei, šalia tokių visada budi labiau pareigingos moterys ar vyrai, kurie periodiškai ir tildo pernelyg „įšilusius“ laidotuvių dalyvius.
Gedulingi pietūs: jums juos organizuoti su optine apgaule ar – įprastus?
Tiesa, atvykėliams dar liko viena svarbi misija: suderinti gedulingų pietų meniu vietos kavinėje. Jos šeimininkė tiesiai šviesiai paklausė tetą laidojančių giminaičių: gedulingiems pietums jūs nusiteikę labai ar nelabai taupyti pinigus? Atvykusieji nesuprato klausimo ir paprašė jį paaiškinti. Paslaugi kavinės šeimininkė paaiškino: mat šiais „visuotinio klestėjimo laikais“ dažnas jų (kaip ir kitose kavinėse, beje) prašo, kad susirinkusieji būtų pamaitinti kuo pigiau. Gerai (juos rengiančiųjų labui), jei žmonių į gedulingus pietus susirenka nedaug. O ir tie patys, greitai užkandę, skuba skirstytis. Tad jei valgytojų ateis gerokai mažiau, nei užsakyta porcijų, aiškino šių specifinių pietų ekonomines vingrybes paslaugioji šeimininkė, ji su palbininkėmis visą likusį maistą sudėlios į dėžutes. Prašau, vežkitės kur norit ir – pabaikit jį valgyti į sveikatą.
Arba, po reikšmingos pauzės išbėrė antrąjį variantą už baro stovinti moteris, užsakančių gedulingus pietus pageidavimu maistas būna dalijamas ne porcijomis, o dedamas į bendras lėkštes. Kavinės šeimininkė net neslėpė: taip, tai savotiška optinė apgaulė, nes tuomet ant stalo maisto būna žymiai mažiau. Tačiau, kita vertus, vardijo naujus argumentus į barą atsirėmusi moteriškė, tai yra puikus būdas taupyti pinigus. Juk kiek puspilnių ar su vos paknaibytu maistu lėkščių po tokių pietų nunešama į virtuvę. Ir kur tokį maistą dėti? Tik kiaulėms šerti: juk iš tokių lėkščių bulvių košės ar prakąstų kepsnių juk neberankiosi.
Mano pažįstami nusprendė nerizikuoti su optinėmis užstalės apgaulėmis ir užsakė tiek pietų porcijų, kie suskaičiavo žmonių šarvojimo salėje. Na, dėl visa ko „užmetė“ dar keletą skaičių: juk bus sarmata, jei prie stalo atsisėdusiems žmonėms reikės laukti, kol sušilusios virtuvės darbininkės ieškos stalo įrankių bei lėkščių.
Tas ilgas laikas prie stalo
Kaip jau įprasta per laidotuves, prie kapo, kur ką tik amžinojo poilsio atgulė atvykusiųjų iš sostinės giminaitė, jie abu ir pakvietė visus čia esančius gedulingų pietų. Juolab, kad važiuoti beveik nereikėjo: kapinaitės nuo bene pagrindinės miestelio kavinaitės tenutolusios vos pora kilometrų.
Jau besirenkant, pačioje kavinėje prasidėjo įprasti, mums, lietuviams, ritualai. Visų pirma, beveik visi atvykusieji trynėsi koridoriuje prie tualetų, atkakliai, kaip pirmokai, atsisakydami eiti į salę. Mano pažįstamiems kone stumte reikėjo žmonės stumti į salę ir sodinti už stalų. Pagaliau: praėjus geram pusvalandžiui nuo tada, kai žmonės buvo pakviesti gedulingų pietų, jie jau buvo susodinti už stalo. Visa laimė, kad mano giminaičiai apdairiai užsakė dar keletą porcijų: už stalo atsidūrė ir keletas žmogystų, kurių niekas nematė šarvojimo salėje ir kurios kažkaip nejučia atsidūrė bendroje minioje kavinės prieangyje. Bet juk kas atėjo, o juo labiau atsisėdo prie tokių pietų stalo – juk neišvarysi.
Šeimininkė su pagalbininkėmis jau buvo pradėjusios nešioti iš karto „karštus“, kai atsistojo viena ryžtingai nusiteikusi moterėlė. „Dabar kalbėsime poterius už mirusiosios vėlę“, – griežtu, prieštaravimų nepripažįstančiu balsu ištarė ji ir visas stalas apmirė. Poteriaujama ir giedama buvo gana ilgai. Beveik pusei susėdusiųjų jau nugaravo ir spėjo ataušti prieš pat nosis padėtas tas „karštas“ (tradicinis rinkinys: bulvių košė, muštos mėsos pjausnys ir burokėlių su kopūstais salotos) patiekalas, kita pusė susirinkusiųjų ir giedojo, ir laukė tų pietų. Pagaliau maldos buvo baigtos ir buvo galima pietauti. Tiesa, jų metu atvykėliai porą kartų paprašė pasisakyti mirusios giminaitės artimųjų. Atsirado tik dvi: viena buvusi vaikystės draugė, kita – suolo draugė. Tačiau kalbėjusiosios akcentavo tokias vaikiškas ir tik joms svarbias gyvenimo smulkmenas, kad daugumai sėdinčiųjų buvo visai neįdomu. Keletui vyrų labai greitai apskritai buvo nusispjaut bet kokias velionės gyvenimo smulkmenas ar esminius gyvenimo pokyčius. Jie leido ratu ant stalo stovėjusius butelius, griežtai sergėdami, kad jie nepakliūtų į „svetimas“ rankas. O bent pora „gedinčiųjų“ valgė taip, tarsi jie būtų badavę mažiausiai mėnesį.
Pagaliau po poros valandų gedulingi pietūs buvo baigti: pirmoji pakilo pamaldžioji giminaitės draugė, o paskui ją – ir daugumą laidotuvių dalyvių. Jau gerai įšilusių vyrų kompanija pabaigė paskutinius lašus iš visų butelių, o pora išbadėjusiųjų tautiečių, regis, pagaliau pasisotino. Tik vėliau, jau atsiskaitant su kavinės šeimininke, paaiškėjo, kad dauguma iš tos mėgstančios išgerti vyrų kompanijos šiuose gedulinguose pietuose atsidūrė labiau nei atsitiktinai. Kaip ir ta labai ir labai „išbadėjusių“ tautiečių porelė. Šie, pasirodo, jau senokai niekur nedirbantys vyras su moterimi taip ir maitinasi, reguliariai lankydamiesi gedulinguose pietuose. Vietiniai jų jau nebeįsileidžia (kaip ir tų mėgstančių dykai pagerti vyrų), o va kai laidotuves organizuoja atvykėliai, abi minėtų subjektų kategorijos taip ir taikosi pasinaudoti pasitaikiusia proga.
Likusį maistą nuo stalo (silkę, pjaustytą dešrą, „baltąją mišrainę“ bei sausainius) paslaugioji kavinės šeimininkė sudėliojo į kelias dėžutes. Beliko tik su ja atsiskaityti: po 10 eurų už „kiekvieną lėkštę“. Padauginus šį skaičių iš keliasdešimties sėdusiųjų prie stalo kavinėje, mano pažįstamiems išėjo ne tokia jau ir menka suma. Tiesa, prie šios sumos dar reikėjo pripliusuoti išlaidas svaigiesiems gėrimams. Tad visa gedulingų pietų išlaidų suma „traukė“ arti tūkstančio eurų. „Nieko nepadarysi“, – atsiduso pasakodami tetulės laidojimo istoriją mano pažįstami, – „tradicijos – kietas riešutas, jų nevalia atsisakyti. O va su artimiausia mirusios giminaitės kaimyne taip ir neteko pabendrauti“...
Gedulingi pietūs: išliks ar atmirs?
Dabartiniai laikai negailestingai keičia tuos papročius, kurie nusistovėjo per šimtmečius. Tuos pokyčius lemia ne tik gana smarkiai mūsų visuomenėje įsibujojęs skurdas, bet ir apskritai žmonių susvetimėjimas. Neturėdami darbo, o tuo pačiu – ir pajamų, nemažai mūsų tautiečių ne tik nevyksta atostogauti, nesilanko teatruose ar koncertuose, bet ir net atsisako atvykti į laidotuves. O tie, kurie gali sau leisti ir viena, ir antra, ir trečia, dažniausiai po laidotuvių tiesiog neturi laiko prisėsti prie gedulingo stalo. Tai yra, bent kiek ilgėliau pabendrauti su giminėmis pažįstamais. Tokie amžinai nerimstantys tautiečiai taip pat paskubomis išlekia ir iš gedulingų pietų – kaip iš dar vieno dalykinio susitikimo. Jiems laikas – visada pinigai, net ir per laidotuves.
Šia tema pakalbinta etnologė Gražina Kadžytė mano, kad kadaise, kai pirmykščių žmonių gentys neturėjo maisto atsargų ir bendrumo sampratos, to ir nebuvo. Vėliau buvo laikai, kai bendruomenės nariai susinešdavo savo kasdieninio maisto ir kartu pabūdavo, paminėdavo, pasimelsdavo. Dar vėliau materialinė gerovė leido žmonėms visas apeigas „perdengti“ kuo didesnėmis, išmoningesnėmis ir brangesnėmis vaišėmis. Nors nepamirškime ir grynai praktinės gedulingų pietų pusės vos prieš šimtą ar daugiau metų. Juk suvažiavę į laidotuves arkliukų tempiamais vežimais valstiečiai ar miestelėnai ilgoje kelionėje kaip reikiant ir nuvargdavo, ir sušaldavo, ir, aišku, dar labiau praalkdavo. Tad prie gedulingų pietų stalo neskubiai susirinkę žmonės lygiai taip pat neskubiai ir bendraudavo. Visai neskubėdami ir skirstytis.
Tad dabar, pastebi etnologė, tie parodomieji mūsų kai kurių eilinių tautiečių rengiami „burbulai“ per vestuves ar laidotuves (nepainioti to su vadinamojo „elito“ spalvotiems žurnalams skirtų šeimyninių renginių) bliūkšta. O vietoje jų pamažėle formuojasi naujos bendravimo formos: žmonės vėl atsigręžia į namų užstales, į žymiai mažesnes, kuklesnes, tačiau-tikras. Tad ką transformuosis gedulingi pietūs artimiausiais metais, ne, greičiau dešimtmečiais – laikas ir parodys.
