Pasaulis keičiasi. Keičiasi ir žmonės bei jų papročiai ir įpročiai. Keičiasi ir etiketo reikalavimai. Tai, kas anksčiau buvo laikoma elementariu mandagumu, šiandien kai kam gali sukelti šypsnį. Kai kuriose šiaurinėse Europos šalyse netgi moterį praleisti pirmą pro duris tampa nederamu elgesiu – mat radikaliosios feministės taip deklaruoja savo lygiateisiškumą. Na, bet bala jų nematė. Kiekvienas džentelmenas net ir šiais postmoderniaisiais laikais praleis moterį, jai atidarys duris, o jei ji neša sunkų nešmenį, padės panešti. Persų patarlė teigia, kad mandagumas yra kapitalas, ir dividendus gauna tie, kurie rodo jį aplinkiniams. Pavyzdžiui, būti punktualiu apsimoka – tave gerbs tiek partneriai, tiek klientai. Apskritai, laikantis etiketo, pirmiausia turi galvoti apie pagarbą kitiems.
Ir netgi galime pamatyti, kai tatuiruotas džentelmenas damai su suplyšusiais džinsais pabučiuoja rankutę. Viskas gerai. Ir labai gražu. Nemandagus bus tik tas, kuris savo žodžiais ar kūno kalba išreikš nusistebėjimą. Pavyzdžiui, vėpsos kaip ožys į naujus vartus. Apskritai, žiopsoti, nužiūrinėti, yra ne tik nemandagu, bet ir chamiška, įžūlu. Taip gali elgtis tik ciocios zitos, kurios per dienų dienas sėdinėja ant suoliukų prie daugiabučių namų ir renka apkalbas.
Pagal naujas protokolo taisykles, moters rankos bučiavimas – šiuo metu retokai pasitaikanti forma, nors dar nėra visiškai išnykusi. A. Lydeka rašo, kad Lenkijoje apie 80 proc. oficialių pasisveikinimų be šito neapsieina. Jei ranka tiesiama delnu žemyn, vadinasi, norima, kad ją pabučiuotų. Tokiu atveju lenkiantis moters ranka keliama aukštyn, tačiau ne aukščiau, kaip iki moters peties linijos. Likus keliems centimetrams iki rankos, imituojamas bučinys. Bučiuoti ranką dera tik patalpose. Tačiau čia tik rekomendacijos, ir jos galioja ne privačioje, kamerinėje aplinkoje, o oficialiojoje.
Labai dažnai moterys nemėgsta didesnių rankinių – šios joms atrodo ne elegantiškos. Tačiau visokie pirkinių maišeliai yra galimi tik einant iš parduotuvės. Nederėtų su savim tąsytis visokiausių plastikinių krepšių, savo daiktus susidėti į kitokius pirkinių maišus. Jei yra būtinybė pasiimti daugiau daiktų, pasiimkite didesnę rankinę, galbūt kuprinę. Netgi kelioninė rankinė ar kuprinė neatrodys taip baisiai kaip plastikinis pirkinių maišelis.
Šiandien taisyklės kaip ir ką rengtis, turbūt yra pačios laisviausios, kiek kada nors yra buvusios. Svarbu rūbų švara, svarbu, kad tikrų dydis, būtų tinkamas rankovių ir kelnių ilgis. Vyrams jau nebebūtina dėvėti kostiumo, nebent tik itin išskirtinomis progomis ar išskirtinų pareigybių atveju. Pavyzdžiui, prezidentas savo darbe būna su kostiumu. Tuo tarpu jeigu jūs esate, kad ir didelės įmonės generalinis direktorius, kasdienį darbą tikrai neprivalote eiti kostiumuotas ir su kaklaraiščiu. Tam yra amerikiečių prieš keletą dešimtmečių sukurtas Business Casual stilius bei Smart Casual stilius. Business Casual stilius – tai marškiniai, derinami prie kostiuminių ar čino kelnių, klasikinių ne per daug grubių batų. Leidžiami netgi sportiniai bateliai. Spalvos – neutralios, nėra egzotiškų raštų ar iššaukiančių derinių. Smart Casual stilius – kiek įvairesnis. Tai ir džinsai derinami su švarkais, ir įvairios skrybėlės. Beje, vyrų švarkai ir kostiumai yra skirstomi į šviesius ir tamsius. Šviesius kostiumus derėtų nešioti tik šiltuoju metų laiku.
Anksčiau vyrai, įėję į patalpą privalėdavo nusiimti savo skrybėles, beretes, kepures bei kitus galvos apdangalus, jeigu tai ne perukas. Šiuolaikiniame pasaulyje bet kuri kepurė, kaip, beje, ir saulės akiniai yra laikomi tiesiog aprangos detalėmis ir vyras, neprivalo šių savo aksesuarų nusiimti. Visgi tarp vokiečių yra populiarus posakis: „tikras džentelmenas turėtų karts nuo karto vėdinti savo beisbolo kepuraitę“. Tai reiškia, kad jeigu nesi tikras, ar aplinkiniai priims tavo, kepurėto, buvimą patalpoje, geriau jau nusiimti galvos apdangalus ir juos „pravėdinti“.
Na, o moterims dėl aprangos etiketo – viskas dar paprasčiau. Oficialioje ar darbo aplinkoje nederėtų būti su petnešėlėmis, pernelyg didelėmis iškirptėmis, pernelyg trumpu sijonu (virš kelių – ne daugiau kaip 10 cm) ir be pėdkelnių ar kojinių. Beje, prie moteriškų ar vyriškų basučių, nevalia autis kojinių ar pėdkelnių. Beje, šiuolaikiniame pasaulyje jau nebėra reikalavimo darbe moterims būti būtinai su pėdkelnėmis ar kojinėmis, tai jau atgyvena. Ir apskritai – viskas priklauso nuo situacijos ir aprangos kodo. Iškilmingos šventės atveju moteriai derėtų rengtis prabangiau, atsisakyti bižuterijos – papuošalai tik brangūs. Beje, etiketo žinovai teigia, kad vienu metu moteris gali nešioti ne daugiau kaip 13 papuošalų (kalbama apie europietes moteris, kitose kultūrose yra viskas kitaip).
Na, ir bendra pastaba tiek vyrams, tiek moterims – natūralių kailių kailiniai yra atgyvena, juos dėvėti yra blogo tono ženklas. Be to, galite smarkiai papiktinti gyvūnų teisių gynėjus. Jei dar prieš penkerius – dešimt metų galėjote puikuotis savo kailinukais, dabar – jau nebe.
Bene daugiausia visokių etiketo taisyklių, kurių gėda būtų nežinoti, yra dėl elgesio prie stalo. Kokiais įrankiais naudotis, kur pasidėti servetėlę ir panašius dalykus mes labai puikiai žinome, todėl apie tai net nekalbėsiu. Vis dar galioja ir, negana to, tampa vis aktualesnė taisyklė: jeigu kviečiate jūs kitą žmogų ar žmones į restoraną, vadinasi, ir mokate jūs. Tai, kad vyriškis turėtų sumokėti už moterį, jau atgyvenusi taisyklė. Na, nebent jis jums simpatizuoja ir pasiūlytų tai padaryti. Tuomet galite savo džentelmenui suteikti tokią malonę.
Naujas dalykas šiuolaikiniame etikete yra tas, kad jeigu jūs norite paragauti iš kito žmogaus lėkštės, o šis neprieštarauja, tai jau nebėra jokio blogo tono ženklas. Kartais tiesiog įdomu, koks skonis patiekalo, kurį valgo kitas žmogus. Aišku, tai galioja tik tarp bičiulių, gerų kolegų ir artimų žmonių.
Turbūt visi žino ir tai, kad ant stalo negalima dėti jokių asmeninių daiktų – nei rankinukų (išimtis gali būti daroma labai mažam rankinukui ar delninukei), nei kaukių, nei dar ko nors. Tačiau čia labai dažnai pasidedami telefonai. Jeigu pietauji ne vienas, toks gestas yra itin nemandagus – tu kitam žmogui parodai, kad laukiamas skambutis šią akimirką yra svarbiau. Visi telefonai turėtų būti išjungti, nes bet kokie trikdžiai pertraukia mėgavimąsi maistu, kompanija, pašnekesiu. Taip derėtų elgtis ne tik restorane ar svečiuose, bet ir namie. Išjungtas telefonas (arba bent jau nustatyta begarsė aplinka) netrikdys kito žmogaus, pietaujančio kartu su tavim, bendraujančio su tavim, net jei tai būtų ir šeimos narys – tuo labiau reikia tinkamai elgtis. Ir apskritai, nederėtų telefonu kalbėti, kai girdi aplinkiniai, nebent tai neišvengiama, juo labiau garsiai rėkti. Taip pat prie stalo – jokių nemalonių šnekų, nes nuo streso gali ir skrandis sustoti. Ne viename senesniame lietuviškame spektaklyje teko matyti, kaip boba ir diedas žiaumoja ir vienas kitą žiaumodami koneveikia arba barasi, arba diskutuoja kokia nors įtempta tema. Net žiūrovui ima stoti skrandis.
Na, ir pabaigai apie cepelinų bei burgerių valgymą. Cepelinai yra valgomi ne su peiliu ir šakute, bet tik su šakute, atsignybiant po kąsnelį. Jums, aišku, atneš peilį ir šakutę, bet čia tik dėl to, kad jūs galite nemokėti valgyti atsignybiant. Lygiai kaip ir prie burgerio atnešami įrankiai – dėl visa ko, jeigu neapžiotumėte. O apžioti ir nereikia, pakanka suspausti bandelėmis tai, kas tarp jų yra, ir kąsti. Ir dar viena taisyklė, kuri yra sena, bet tebegalioja ir šiomis dienomis: bandelės, duona yra laužomi, nederėtų kąsti nuo visos riekės ar atsipjauti peiliu.
