Vokietijos Claros Schumann gimnazijos choras kasmet stengiasi nukeliauti aplankyti kitos šalies chorų ar pats juos priimti, šiais metais jie pasirinko Lietuvą. Labai daug kitų Lietuvos chorų siūlėsi priimti paviešėti šį chorą, tačiau vokiečiai pasirinko būtent mūsiškį. Šį pasirinkimą stipriai paveikė vokiečių chore dainuojanti buvusi Gabijos gimnazijos mokinė Gabrielė.
Svečių choristai gyveno mūsų choristų namuose, o mokytojai – svečių namuose, esančiuose Ateities gatvėje. Iš viso vokiečiai Lietuvoje praleido 5 dienas. Pirmąją dieną, atskridę į Lietuvą, įsikūrė savo kambariuose. Antrąją dieną vokiečiai lankėsi mokinių, kurių namuose apsigyveno, pamokose, koncertavo gimnazijos aktų salėje (jie dainuoja NUOSTABIAI! Pamenu, kaip visi mūsų choristai, išgirdę jų dainavimą, tiesiog nuščiuvo).
Po koncerto svečiai kartu su mūsų gimnazijos choristais lankėsi Vilniaus centre, apžiūrėjo garsiausius Vilniaus objektus. Trečiąją dieną abu chorai aplankė Druskininkus. Ketvirtąją dieną vokiečių choras koncertavo Žemynos gimnazijoje. Susirinko pilna salė! Visiems labai patiko jų atliekamos dainos, ypač lietuvių liaudies daina „Teka teka“. Šią dainą koncerte jie dainavo net du kartus – pirmąjį – vieni, antrą kartą – kartu su visais chorais, buvusiais salėje, nes po koncerto visi paprašėme ją pakartoti. Pasibaigus koncertui Žemynos gimnazijoje, mūsų ir svečių chorai važiavo į ekskursiją Trakuose. Penktąją dieną vokiečių choras paliko Lietuvą. Per šias penkias dienas labai susibendravome, buvo sunku atsisveikinti...
Mano šeima vokietėms Mari ir Rose, kurios gyveno mūsų namuose, įdėjo parsivežti namo daug daug šokoladinių sūrelių, kadangi Vokietijoje, pasirodo, tokių nėra! Jos taip pat mums paliko po prisiminimo dovanėlę. Kiekvienam vokiečiui mūsų gimnazija padovanojo po pintą Lietuvos vėliavos spalvų apyrankę, visi apsikeitėme kontaktais.
Vokietijos choro atvažiavimas į Lietuvą ilgai nebus pamirštas, jis sukėlė daug gerų emocijų, padėjo užmegzti daug naujų draugysčių. Kitais metais mes važiuosime pas juos, į Vokietiją. Visas mūsų choras nekantrauja!
Goda Vileikytė, II a