Lietuvos čempionate antrąsias vietas iškovojo 5c klasės mokinys Titas Kalina (svorio kategorijoje iki 34 kg) ir 8a klasės mokinys Gerdas Aleinikovas (svorio kategorijoje daugiau nei 81 kg).
Dziudo žinovai teigia, kad ši sporto šaka vysto ne tik fizines savybes, pavyzdžiui, stiprumą, lankstumą, greitį, dinamiškumą, reakciją, stabilumą. Dziudo padeda tobulėti ir dvasiškai: moko kontroliuoti jausmus, nugalėti baimę, laikytis disciplinos, gerbti priešininką, elgtis sąžiningai. Tad su vienu Lietuvos dziudo čempionato prizininkų Titu Kalina susitikusi mokyklos laikraščio „Laiptai“ žurnalistė Ieva Kondratavičiūtė kalbėjosi ne vien apie sportinius pasiekimus.
Penktos klasės mokinys Titas Kalina Lietuvos mokinių dziudo čempionate buvo vienas jauniausių tarp jaunučių, tačiau jo sportinė karjera trunka jau septynerius metus ir yra pažymėta ne vienu svarbiu sportiniu pasiekimu. Autobiografinė apybraiža apie Titą Kaliną įtraukta į leidinį „Kas bus kas“, kuriame publikuojami straipsniai apie įvairių mokslo ir meno olimpiadų, konkursų, sporto varžybų nugalėtojus.
Interviu metu berniukas pasakojo, kad jį, ketverių metų darželinuką, į pirmąją dziudo treniruotę nuvedė tėtis. Treneris Arimantas Pocevičius vaikus iš pradžių mokė atlikti kūliavirsčius. Kaip aiškino Titas, dziudo sporte jie svarbūs priešininkui atlikus metimą. Taigi nors ir nesudėtingos pirmosios treniruotės vyko taip pat intensyviai kaip ir dabar – po pusantros valandos tris kartus per savaitę. Į varžybas berniukas pradėjo važinėti nuo ketverių metų: jis pamena, kad pirmosiose varžybose pelnė antros vietos medalį.
Dabar Tito Kalinos namuose į dėžutę sukrauta daugiau kaip šimtas medalių, o lentynose sustatyta apie keturiasdešimt taurių. Diplomų berniukas net neskaičiuoja, nes juos parsiveža iš kiekvienų varžybų. O jų grafikas intensyvus – į įvairaus lygio varžybas kartu su treneriu ir tėčiu Titas vyksta dažną savaitgalį. Su kitais dziudo imtynininkais jėgas išmėgina ne tik Lietuvoje, važiuoja ir į Latviją, Lenkiją.
Paklaustas apie svarbiausias pergales, Titas Kalina paminėjo antrąją vietą Lietuvos mokinių jaunučių ir jaunių dziudo čempionate. Prieš čempionatą 36 kilogramus sveriančiam Titui teko numesti du kilogramus. Berniukas treniruotėse liejo prakaitą vilkėdamas dviem megztiniais, papildomai bėgiojo namuose, atsisakė saldumynų, kvietinių miltų gaminių. Ir tikslą pasiekė. Čempionate kovėsi svorio kategorijoje iki 34 kilogramų. Patekęs į finalą, po pratęsimo Titas užėmė antrąją vietą, o nugalėtoju tapo nuolatinis jo varžovas Nikita Zolotariov iš Vilniaus.
Tačiau tai ne vienintelės įsimintinos varžybos. Jaunasis sportininkas sako, kad negreitai pamiršta tas imtynes, kurias pralaimi. Jis svarsto, kodėl taip atsitiko, kodėl nepavyko nugalėti. Titas sakė, kad turi tris stiprius varžovus – be Nikitos Zolotariov, paminėjo Beną Šorokovą iš Babtų, Tadą Čalką iš Kauno. Titas neslėpė, kad prieš imtynes su šiais sportininkais jaučia jaudulį. Kovoja su savo baime paprastai – stengiasi nežiūrėti į priešininkus tol, kol su jais nesusitinka ant tatamio.
Kas gi įkvepia pasitikėjimo prieš svarbias imtynes? Titas Kalina sakė, kad tėtis, kuris visada padrąsina žodžiais: „Kovok, nebijok – laimėsi“, treneris, taip pat dziudo sportuojantis draugas Klaidas. Žinoma, kad pasitikėtum savo jėgomis reikia pasiruošti varžyboms – daug treniruotis. „Be to, prieš imtynes nereikia galvoti, kad pralaimėsi, nes tada taip gali ir atsitikti“, – mano jaunasis sportininkas.
Tito nuomone, sportuojant svarbu ne tik taurės ar medaliai. „Net jei varžybų nelaimiu, mano kovą stebi kiti treneriai, kartais net filmuoja. Jie žiūri, kokius aš atlieku veiksmus, galbūt pamoko ir savo mokinius atlikti panašius veiksmus arba kaip elgtis, jei aš atliksiu tokį veiksmą per varžybas“, – sakė Titas. Jis neslėpė, kad jeigu varžybas pralaimi, kitą savaitę treniruojasi dar smarkiau, nes nori nugalėti priešininką.
Ar sunkus sportas yra dziudo? Berniukas atsakė: „Sunkus. Galima ką nors susilaužyti. Yra laužimai, smaugimai, išlaikymai. Bet mums neleidžia laužti rankos, nes mes dar per maži. Kai priešininkas naudoja smaugimą, aš niekada nepasiduodu, niekada. Nors būna labai sunku, skauda, atrodo, prarasiu sąmonę, aš nepasiduodu.“
Jaunasis sportininkas aiškino, kad dziudo imtynėse negalima kąsti, žnaibytis, spardytis, muštis, daužytis. Galima tik kovoti suėmus už kimono, versti, daryti metimą. Titas Kalina interviu metu noriai aiškino dziudo taisykles paminėdamas, kad už kovos veiksmus teisėjai imtynininkams gali skirti vertinimus: yuko, waza-ari, ippon (kai varžovas techniškai parbloškiamas ant nugaros). Paskelbus pastarąjį vertinimą kova baigiama ir veiksmą atlikęs imtynininkas laikomas laimėtoju. Taip pat dziudo imtynėse jaunieji sportininkai gali gauti teisėjo pastabą – shido. Būtent tokį sprendimą išgirdo Titas Kalina finalinėje Lietuvos čempionato kovoje, kai pratęsime susirėmė su savo varžovu.
Paklaustas, ar galima ne varžybose panaudoti dziudo veiksmus, Titas prisiminė: „Treneris sako, kad jei tave pastūmė, tai nereikia iškart pulti ir mėtyti to žmogaus.“ Tačiau berniukas galvoja, kad esant būtinybei, pavyzdžiui, ginant žmogų, dziudo veiksmus panaudoti galima.
Pokalbio metu Titas Kalina ne kartą minėjo du svarbius jo sportiniame kelyje žmones – tėtį ir trenerį Arimantą Pocevičių. Pastarasis, kaip sakė berniukas, ir yra jo autoritetas dziudo sporte: „Mano treneris yra laimėjęs daug varžybų, net pasaulio čempionatuose. Jis griežtas, bet kai laimiu, visada pagiria, pasako „šaunuolis“. O kai pralaimiu, paaiškina, ką dariau blogai, ir mes vėl treniruojamės.“
Jaunasis sportininkas kol kas nesvarsto, ar ateitį sies su dziudo. Dabar jis mokosi penktoje klasėje, lanko kalbų mokyklą, tris kartus per savaitę treniruojasi dziudo, savaitgaliais vyksta į varžybas, o laisvalaikį mėgsta leisti žaisdamas krepšinį, futbolą, kompiuterinius žaidimus.
Interviu ėmė Kėdainių Juozo Paukštelio progimnazijos laikraščio „Laiptai“ žurnalistė Ieva Kondratavičiūtė
Spaudai parengė jaunųjų žurnalistų vadovė Jolita Mickienė