Šį mėnesį į mano mokyklą atkeliavo atstovas iš Lietuvos kariuomenės. Aktų salėje susirinko visi vienoliktokai ir mes visi ėjome jo paklausyti. Jis pradeda mums diktuoti, kaip kareiviai pradeda jų dieną, kaip pasisveikina ryte su viršininkais. Mums liepia visiems atsistoti ir garsiai, kareiviškai su juo pasisveikinti. Tai turbūt buvo atstovo bandymas prabudinti tylią aktų salę, tačiau išėjo taip, jog didžioji dalis mokinių iš jo pasityčiojo.
Šūkalojo visokius negražius dalykus ir pan. Numojęs ranka į šiuos šūksnius, jis rimtu veidu pradėjo toliau kalbėti. Kartojo dešimtis kartų kaip kariuomenė pakeis mūsų gyvenimą geresnės pusės link, kas iš tiesų mums visiems buvo labai juokinga. Visi tyliai pakartodavo kokios geros algos mūsų laukia kariuomenėje, nors tos algos nėra ypatingos.
Užsiminė ir apie gandus, koks blogas maistas kariuomenėje. Pasakė, jog jokios košės vien nevalgo ir įjungė edukacinį filmuką, kuriame parodoma, kaip kareivių padėkluose patiekti liūdniausi sumuštiniai ir vienas bananas. Po filmuko ir vėl keletą kartų pakartojo, kad nė vienas karininkas nėra skundęsis maistu, tik tada kyla klausimas, iš kur tie gandai?
Buvo dar daug juokingų akimirkų, kai bandė gerinti kariuomenės įvaizdį.
Iš mano bendraamžių niekas nežada eiti į jokią kariuomenę, nes žino, kad tai tik visiška lyčių diskriminacija. Visi žinome, kad ten karjeros nesukursime, mūsų dauguma žada emigruoti ir čia nepasilikti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.