Tą vakarą, po beveik dvidešimties metų santuokos, sužinojau, kad žmona turi meilužį. Mūsų kartu kurtas gyvenimas, santuoka, du vaikai – viskas atrodė lyg trapi iliuzija... Gyvenau melo liūne... Niekada netikėjau, kad mokyklinė meilė gali tapti tokiu didžiuliu širdies sopuliu...
Viskas atrodė taip trapu. Mėnesiena dažė krantą. Mintys ūžė galvoje. Tolumoje pasigirdo juokas... Įsiklausiau. Tai buvo dvi merginos. Jų skardus juokas aidėjo pakrantėje. Mėnulio šviesa apšvietė jų lieknus, jaunus kūnus. Jos dūkdamos ėjo pakrante. Aš tyliai sėdėjau ir stebėjau jas. Buvo taip gera klausyti jų juoko, kupino didžiulio džiaugsmo. Tačiau tai tetruko tik kelias minutes... Jų balsai vis tolo, kol galiausiai vėl likau vienui vienas.
Galiausiai saulei betekant, nuėjau į viešbutį. Grįžti į namelį, kurį atostogoms buvome išsinuomavę su šeima, nebebuvo prasmės... Miegojau iki vakarienės. Išalkęs patraukiau viešbučio restorano link. Staiga išgirdau pažįstamą juoką. Tik niekaip negalėjau suprasti, kur man jis girdėtas. Jis sklido iš už kampo. Smalsumo vedamas nuėjau jo link. Ten stovėjo dvi merginos. Tada prisiminiau naktį prie jūros... Staiga viena mergina atsisuko į mano pusę. Man pakirto kojas. Jos žalios akys persmelkė mane. Ji buvo tokia graži. Negalėjau nuo jos atitraukti akių. Mergina man nusišypsojo:
– Pavėlavote.
– Kaip? – nežinojau, ką atsakyti.
– Pavėlavote. Mes irgi vėluojame. Mokymai jau prasidėjo. Svarstome su drauge, ar dabar eiti į vidų, ar palaukti pertraukos.
– Gal tyliai įeikime pro galines duris, taip niekam nesutrukdysim... – apsimečiau lyg žinočiau, kas per mokymai vyksta.
Merginos pritarė mano idėjai. Tyliai įėjome į auditoriją ir atsisėdome paskutinėje eilėje. Visi susikaupę klausėsi paskaitos (aš net gerai nepamenu, apie ką ten mokė – kalbėjo apie finansus, ekonomiką, o mano mintys sukosi tik apie merginą, sėdinčią šalia). Per pertrauką prisijungiau prie judviejų. Įsikalbėjome. Norėjau kuo daugiau apie ją sužinoti.
Po mokymų visi trys pasilikome vakarienei. Laikas drauge pralėkė labai greitai. Joms reikėjo judėti namo. Žaliaakė buvo iš sostinės kaip ir aš. Jos draugė gyveno Klaipėdoje. Nežinau kodėl, tačiau pasakiau, kad mano automobilis sugedo, tad šiąnakt į Vilnių negalėsiu grįžti. Mergina pasiūlė mane parvežti į namus. Sutikau. Pakeliui užvežėme jos draugę ir judėjome tolyn. Laukė ilgas kelias. Išpasakojome vienas kitam savo didžiausias paslaptis. Man niekada nėra taip buvę. Net vaikystės draugai nežino tokių dalykų, kokius sužinojo ji. Aš taip pat sužinojau apie jos slaptus dalykus.
Prisipažinau, kad esu vedęs, tačiau skiriamės su žmona (nesakiau, kad tokį sprendimą priėmiau dar tik vakar), papasakojau apie vaikus. Kelionės laikas tirpo labai greitai kaip pavasaris sniegas – ženklai su kilometrų skaičiumi iki sostinės sparčiai mažėjo. Aš beprotiškai norėjau ją pabučiuoti, liesti, myluoti, norėjau, kad ta žaliaakė būtų mano. Net ir pats negaliu atsistebėti, kaip galėjau taip greitai pamesti dėl jos galvą... Tas jos jaunatviškas maksimalizmas, gyvenimo džiaugsmas...
Nors ji buvo penkiolika metų už mane jaunesnė, tačiau spinduliavo brandumą, išmintį. Aš troškau ją turėti. Pokalbio metu lyg netyčia priliečiau jos koją – ji nesujudėjo, neatitraukė jos atgal... Jaučiau, kad ir ji jaučia man simpatiją. Galiausiai privažiavome mano namus – languose buvo tamsu (visa šeimyna likusi prie jūros). Turėjau puikiausią galimybę pasikviesti merginą į namus nakčiai. Tačiau nenorėjau visko sugadinti. Norėjau naujų, sąžiningų santykių. Perbraukiau ranka jos plaukus ir paprašiau telefono numerio. Ji mielai jį davė ir pamerkusi akį tarė:
– Pasuk, kai jau išsiskirsi. – ir atsisveikindama paspaudė man ranką. Stebėjau, kaip tamsoje dingsta jos raudonas automobilis...
Neiškenčiau, dar tą pačią naktį nusiunčiau jai SMS. Netrukus sulaukiau atsakymo. Taip susirašinėjome iki pat ryto.
Kitą dieną susikroviau daiktus ir išsikrausčiau iš bendrų namų, kreipiausi į skyrybų advokatą. Mūsų skyrybų procesas dar tik įpusėjo, tačiau su nekantrumu laukiu, kai galėsiu atversti naują gyvenimo puslapį su žavinga žaliaake.
Dabar tikiu posakiu, kad jei likimas ką nors atima, būtinai ką nors grąžina į jo vietą. Šį kartą man labai pasisekė!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Šis tekstas atsiųstas DELFI konkursui „Atostogų romanas“.
Pasidalinkite savo patirtimi, rašydami el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Atostogų romanas“.
Įdomiausių trijų istorijų autorius apdovanosime tikrais vasaros skaitiniais – po vieną „Sofoklio“ knygą: Frances Mayes „Po Toskanos saule“, Nicky Pellegrino „Itališkos vedybos“ ir Nicky Pellegrino „Po Italijos padange“.
Su nugalėtojais bus susisiekta asmeniškai rugpjūčio 1 d., išrinktų nugalėtojų istorijos bus paskelbtos atskiru tekstu irgi rugpjūčio 1 d.