Galbūt aš darbininkas, moksleivis, studentas, ligonis, negalintis ateiti sekmadieniais nustatytu laiku į šv. Mišias arba 18 val. vakare, nes tiesiog neturiu laiko! Italijoje ir Ispanijoje bažnyčios ir katedros visada atviros, kad rastum tai, ko ieškai: ramybę, galbūt dvasininką. O Lietuvoje jos uždarytos ir vokišku tikslumu atrakinamos galbūt tik valandą ar net mažiau prieš mišias.
Tada subilda senyvo amžiaus bobutės, ateini pats, vaikštai, nes tai galbūt padeda nusiraminti, tuomet į tave susminga prie kryžiaus vietoj Jėzaus norintys prikalti žvilgsniai, akivaizdžiai rodantys, kad trukdoma joms kalbėti poterius. Pala, panelytės, Dievo ir aš gal noriu? Gal aš nesilankau kiekvieną dieną Bažnyčioje ir dabar užėjo noras ją aplankyti? Yra mišių laikas, tada netrukdysiu, juk nerėkiu, kad garbinu velnią ir nedaužau altoriaus!
Tačiau čia ne esminė problema, o tik viena iš daugelio problemų, kuri nesprendžiama galbūt nuo nepriklausomybės laikų. Pagrindinis klausimas – kodėl negali maldos namai būti atviri visą dieną? Taip, ne tik valandą, dvi, ar kada bebūtų šv. Mišios, o VISADA, kaip kad pietų valstybėse? Galbūt bus pagalvota, kad vagišiai tuomet galės apšvarinti Dievo namus? Nepaisant to, jog pietų šalyse ilgapirščių yra žymiai daugiau, kažkodėl bažnyčios visus savo interjero turtus išsaugo.
Grįžkime prie visada atviros bažnyčios. Jeigu žmogus nori pasitarti su dvasios tėvu, sukalbėti maldą bažnyčios harmonijoje, bet negali į ją pakliūti, kas jam lieka? Aš irgi taip jaučiuosi, manau, ne vienas! O gal aš tada išsižadėsiu katalikybės ir nueisiu islamo išpažinti, nes jie mane priims, kai man reikės! Kas netiki, gali pabandyti bet kuriuo dienos metus kad ir į Kauno ramybės parke esančią mečetę nueiti, visada rasite atrakintas duris ir jus pasitinkantį dvasininką. Ir galėsite, mielieji katalikų dvasininkai, apsiverkti su savo aukojimais pinigų pavidalų mišių metu, ir kalkit mane prie kryžiaus, eikit iš kelio gatve praeinant man, NEGRĮŠIU! Tiesiog... NEPRIIMA!
Negaliu ateiti ir pakalbėti, negaliu net didžiosiose katedrose Vilniaus ir Kauno rasti dvasininko, tarsi žmogus būtų tik šv. Mišių sudedamoji dalis, o kas prieš jas ar po jų – „ne mano reikalas“. Užsidariusi savo namuose, vienuolynuose ar už storų durų kunigija (galbūt vertėtų sakyti dvasininkija) neina pas žmones ir mąsto „Ateikite, kada mums patogu!“ Ne! Taip, jūs ne medikai, kad budėtumėte 24/7, tačiau leiskite paklausti: kodėl jūs, sielos vedliai, ilgus metus einate į kunigų seminariją, mokotės, kaip atlikti savo pareigas, įsipareigojate rūpintis katalikų sielomis, jas ganyti, teikti paramą, o pabaigę negalite daugiau negu 15 minučių žmogui laiko skirti, kai jam jis gyvybiškai reikalingas?!
Nekalbu apie laiką klausykloje, kai konvejeriu žmogui atleidžiamos nuodėmės už kelius poterius, bet apie pokalbį su žmogumi, bendravimą. Tik įkurtas Jėzuitų ordinas šią Bažnyčios uždarumo problemą sprendė ryžtingiau nei bet kuri Bažnyčios šaka. Jie ėjo į susitikimus su paprastais žmonėmis, kvietė bendrauti, dėstė, kitaip tariant, gilinosi į žmonių gyvenimą ir bendravo! Kur dingo tokie dalykai, kai žmogui pasiūloma aiškintis, klausti, pasipasakoti apie savo problemas, kartu ieškoti atsakymų? Ar man (ir visiems!) turi užtekti buvimo kataliku, o daugiau nieko nereikėti? Principas kaip namų valymas: išsiurbiau namus – varnele pažymėjau ir sėdžiu patenkintas. Nemanau, kad šiuolaikiniam, savęs dažnai nerandančiam žmogui, to užtenka.
Vyresnės kartos žmonėms galbūt (tik galbūt) to ir užtenka, nes priklausymas katalikų bendruomenei reiškė pasipriešinimą SSRS vykdomai nutautinimo ir ateizmo politikai. Tačiau paklauskime savęs, jaunesni nei 45 metų žmonės, ar mums to užtenka? Abejoju, ar bent 20 proc. atsakys teigiamai. Galų gale, yra jauni žmonės, kurie susiduria su neapsakomo dydžio informacijos kiekiu, patiria stresą, nuovargį, galbūt yra visuomenės nesuprantami ar neturi kam pasipasakoti, nežino, kaip galėtų ieškoti ramybės! Aš nekalbu apie išsipasakojimus šeimai ar artimiesiems, kaip sekėsi ugdymo įstaigoje ar darbe, bet apie tai, kas sieja jo, individo, religiją, jos išmanymą su dvasine būsena.
Ne paslaptis, kad Lietuvoje įvyksta palyginti daug savižudybių, gal tas žmogus norėjo būtent tą dieną su kuo nors pasikalbėti, ieškoti išsigelbėjimo, o tai galėtų būti ir ryšys su Dievu, elementarus, nuoširdus pokalbis su dvasininku, nes jo nesuprato artimieji ar tiesiog visur nesiseka. Bet ką vietoje to randa žmogus? Uždarytas bažnyčios duris ir ironiją, skambančią šitaip: „Dievo namai visada atviri“.
Lietuvoje, dėl kažkokios, daugeliui nežinomos priežasties, jie uždaryti. Tiksliau, Dievo namai funkcionuoja kaip kokia viešoji įstaiga „Lankymo valandos tada ir tada, o jeigu neturite laiko, jūsų bėdos“. Mano pasiūlymas Lietuvos dvasininkijai – sugebėkite padaryti taip, kad atėję žmonės rastų Dievo namus atvirus ir juose esantį, padėti, pasikalbėti pasiruošusį dvasininką, argi tai taip sunku?
Antra dalis – atgailavimas ir nuodėmių atleidimas.
Aš, kaip ir kiekvienas žemės žmogus, gimiau su nuodėme, tačiau jas galiu išpirkti, klausimas kaip? Nueinu į klausyklą, pagal instrukcijas prisipažįstu esąs nuodėmingas ir išvardinu savo nedorybes. Gaunu „bausmę“ – sukalbėti tam tikrą skaičių įvairių maldų. Mano nuomone, tai yra absurdas! Kodėl? Į klausyklą prieina tikrai nemenkas skaičius žmonių, priklausantis nuo tikinčiųjų skaičiaus mieste bei religinių švenčių. Konvejeriu dvasininkas priima žmones, išklauso jų nuodėmes ir skiria išrišimą bei įsako sukalbėti maldas.
Tačiau ar nuo to žmogui palengvėja, ar taip turi būti sprendžiamos nuodėmės atsiradimo problemos? Bažnyčia ir dvasininkai moko bei ragina vengti nuodėmių, tačiau retas iš jų stengiasi tai realizuoti, kas ir yra jų šventa pareiga. Manau, dvasininkai turėtų pasilikti po mišių, prieš jas, apskritai, Bažnyčioje visada turėtų būti dvasininkas, ir pasikalbėti su dialogo siekiančiais žmonėmis.
Elementarus pokalbis su individu, sužinant jo gyvenimo aplinkybes, kiek asmuo leidžia tai padaryti, pabandyti suprasti žmogaus gyvenimo pasirinkimus, patarti, skirti tam užtektinai laiko. Juk atėjus pas gydytoją pirma paklausia „kas nutiko, kada, kaip, kur“, sužinomos detalės, o ne tai, kad esi gyvas ir tau reikia išrišimo ar ne. Ne, galbūt anksčiau to pakako, tačiau visuomenė modernėja, atsiranda naujų iššūkių, pagundų, aistrų, negerų įpročių, kuriems atsispirti ar stengtis iš jų išsivaduoti vienam žmogui yra tiesiog per sudėtinga, bent jau daugeliui.
Bažnyčia skelbia Dievo žodį, tačiau nepalaiko atskiro individo jo asmeninėje kovoje su blogiu, negandomis. Paprastas, ūkiškas pavyzdys: kas geriau, ar supurvintą drabužį skalbti kiekvieną kartą iš naujo (analogija į nuodėmių atleidimą), ar padėti išspręsti problemą, dėl ko jis susipurvina? Šį klausimą palieku sąžiningai apmąstyti visoms Lietuvos vyskupijoms bei dvasininkams, ar jie neužsisedėjo vieni per ilgai prie Šventojo Rašto, pamiršdami pačius žmones? Galbūt vertėtų susimąstyti, ar tinkamomis priemonėmis atliekamas pasirinktos tarnystės darbas? Raginimas visų rangų dvasininkams – NEBIJOKITE TOBULĖTI!
Domėkitės, kas sukelia žmonėms savižudiškų minčių, stengitės tam užkirsti kelią per pamokslus, leiskitės į diskusijas, nesedėkite namuose, aplankykite senolių namus, savanoriaukite benamių maitinimo įstaigose, vaikų užimtumo centruose, renginiuose! Galų gale, organizuokite išvykas, ypač mažesniuose miesteliuose, kultūrinius vakarus, kad ir tik su arbata ir sausainiais, suburkite žmones kartu ne tik mišių metu, bet ir laisvalaikiui praleisti, juk vienišumas – daugelio žmonių depresijos ir neigiamų minčių atsiradimo veiksnys. Pasidomėkite savo bažnyčios, katedros, koplyčios istorija, apie tai papasakokite kokio nors susibūrimo metu!
Paklauskite, kaip žmonėms sekasi, parodykite, kad Dievo tarnams žmonių sielos ir jie patys rūpi ne tik Mišių metu, bet VISADOS! Galiu pabandyti spėti, kad taip išspręsite bent keletą Lietuvą kamuojančių socialinių visuomenės problemų. Surinktus aukas naudokite ne tik bažnyčios pastato reikmėms, tačiau jų pagalba suorganizuokite kad ir išvyką į didesnį miestą, juk senesni gyventojai iš gaunamos pensijos retai kur patys nuvažiuos. Ne tik valstybė ir giminės turi rūpintis individais, tačiau ir Katalikų Bažnyčia, vis dėlto, juk jūs mūsų sielas turite bandyti vesti Dievo link.
Trečia dalis – kunigų seminarijos auklėtiniai
Kunigų seminarijos tikslas – mokyti ir ruošti asmenis, kad jie taptų Dievo tarnais. Tai reikalauja laiko, atsidavimo, pastangų, antrosios pusės atsižadėjimo ir savo gyvenimo paskyrimo tarnavimui Dievui. Kai kurie eina tvirtai apsisprendę, kad taps dvasininkais, kiti... galbūt nelabai.
Tačiau kaip individui išsiaiškinti, ar jis galės visą gyvenimą atsispirti moters kerams, išlikti neabejingu pagalbos prašančiam ir Dievo malonės ieškančiam žmogui? Galų gale, net pabaigęs seminariją, ar jis bus geras dvasininkas, iš širdies atliekantis jam pavestas užduotis? O gal jis kankinsis, pats nerasdamas Dievo, tik to niekaip neparodydamas? Manau, kad daugelis jaunesnės kartos žmonių yra perskaitę Vinco Mykolaičio – Putino „Altorių šešėly“, kuriame atskleidžiamas individo abejingumas jo pasirinktai kunigystės profesijai.
Žmogus turi ilgą laiką studijuoti, o tik tada gauna praktinę darbo veiklą, kuri galbūt yra nemėgstama! Mano pasiūlymas – po truputį būsimą dvasininką įpratinti prie tarnavimo klausykloje, prie altoriaus, leisti jam vesti šv. Mišias ne tik baigus studijas, bet ir besimokant, taip leidžiant jam suprasti, ar jis tikrai pasirengęs tokiai tarnystei. Taip būtų išsprendžiama ne tik jų ruošimo kunigavimui problema, tačiau atsirastų gerokai didesnis skaičius dvasininkų, kurie galėtų pakalbėti su žmonėmis, turėtų jiems daugiau laiko, kaip kad buvo iš pradžių siūloma.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.