Aš jau pradedu priprasti, kai ant manęs rėkia. Tačiau viskas „susideda“ ir, manau, tai neigiamai veikia mano psichiką. Mūsų direktorius yra visiškas darboholikas, nesvarbu, kad tu suplanavęs atostogas, jis ramiai planuoja tau susitikimus tomis dienomis. Kai jis man skambina savaitgalį, jis neklausia, ar galiu rasti laiko ar panašiai. Ne, jis paprasčiausiai pasako „vienuoliktą būk biure“ arba „tų sąrašų, kur prašiau antradieniui, man reikia dabar, kada atsiųsi“.
Antraisiais metais sugalvojau genialią sistemą, kaip susitvarkyti su savo stresu. Aš pradėjau kas pusmetį važinėti į nuošalią sodybą ir ten „išsikraunu“. Turiu omeny visiškai be jokių taisyklių išsilieju visą susikaupusią frustraciją, pyktį ir kitas emocijas. Aš viduryje nakties, dažniausiai visiškai girtas rėkiu ant viso miško kaip nekenčiu konkrečių žmonių, su vardais ir pavardėmis išrėkiu ką jie man blogo padarė ir ką aš jiems norėčiau padaryti.
Dažniausiai šis agresijos protrūkis pasibaigia desperatiška rauda. Gyvenime stengiuosi palaikyti sveiką gyvenseną, bet išvažiavęs ten rūkau kaip kaminas ir nepaleidžiu butelio iš rankos. Miegu ten kur pakliūna ir tiek kiek išeina. Žinau, kad toks elgesys gali atrodyti kaip bepročio požymiai. Bet tai padeda. Kai grįžtu iš „atostogų“ vėl galiu eiti į darbą įsikrovęs ištvermės ir kantrybės, kuri laikui bėgant senka iki kitos kelionės žinomu maršrutu.
Tikriausiai logiškas žmogus tiesiog pakeistų darbą ir susigrąžintų sveiką protą. Tačiau mano atlyginimas labai geras, o ir pakeisti kažką nėra taip lengva. Nedrąsiai planuoju padirbėti iki tol kol nusipirksiu savo butą ir pasikeisiu automobilį. Bet kol kas dar turiu pakentėti ir nieko nekeisti.
Viskas būtų kaip ir gerai, bet paskutiniu metu labai jau sutrumpėjo energijos įkrova po praleisto laiko sodyboje. Jei seniau, grįžęs galėjau darbą iškęsti kelis mėnesius, dabar jau savaitė darosi vos pakenčiama. Pradėjau dažniau ten važiuoti. Aš naikinu save. Aš nejuokauju. Aš noriu, kad kas nors mane sustabdytų, išmuštų iš šito pražūtingo rato.
Ar man išvis kas nors dar gali padėti ar taip ir turėsiu gyventi?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.