Daug vaikų taip pat mokosi net savaitgaliais, atostogų ir švenčių dienomis. Jei anksčiau papildomas mokymas buvo aktualesnis vyresnių klasių moksleiviams, tai dabar korepetitoriai intensyviai pluša jau ir su pradinukais. Akivaizdu, kad šis verslas sparčiai plečiasi ir klesti.

Sutikime, kad švietimo planuotojai ir sprendimus priimantys asmenys turi būti išsamiai susipažinę su šiuo reiškiniu ir spręsti, ar tai geras, ar blogas dalykas. Tačiau, nepaisant plataus korepetitorių verslo masto ir užmojo, mokslininkai ir politikai beveik neskiria tam dėmesio. Iš dalies taip yra todėl, kad daug lengviau stebėti ir kontroliuoti valstybinę švietimo sistemą, nes informacija apie biudžetą ir švietimo procesus yra vieša. Tas pats pasakytina apie daugelį privačių mokyklų, nes iš jų taip pat reikalaujama informacijos apie klasių didžius, mokymo programą ir mokinių pasiekimus. Tuo tarpu, privatus korepetitorių vykdomas mokymas yra absoliučiam šešėlyje. Mokytojai dažnai nenori deklaruoti savo pajamų, o šeimos nenori deklaruoti savo išlaidų. Čia mokymo ir mokymosi procesų kokybė bei rezultatai nei stebimi, nei apskaitomi, t.y. palikti pirkėjo-pardavėjo susitarimui ir sąžinei.

Mokytojų korepetitorių darbas pats savaime nėra blogis: papildomas mokymasis pagilina ar papildo tas žinias ir gebėjimus, kurių mokinys dėl įvairių priežasčių negauna mokyklos pamokose, teikia papildomų pajamų mokytojams bei universitetų studentams – korepetitoriams, suteikia mokiniui ir jo tėvams sąlyginį saugumo ir pasitikėjimo jausmą. Tėvai pasirengę investuoti didelius pinigus, kad jų vaikai galėtų tinkamai pasiruošti geriausioms mokykloms ir aukštojo mokslo studijoms.

Tačiau ką ši besiplečianti šešėlinė sistema signalizuoja apie bendrąją valstybinės švietimo sistemos (ypač – bendrojo vidurinio ugdymo) būklę, kaip veikia mokyklos darbo kokybę, ką patvirtina apie Lietuvoje gilėjančią socialinę atskirtį ir neegzistuojantį socialinį teisingumą? Juk papildomas mokinio mokymas tik egzaminams negali būti laikomas geriausiu mokymu, juo labiau – visapusišku ugdymu. Kalimas, natūralaus mokymosi proceso „duobės“, padidintas krūvis ir pan., kurie kenkia ne tik vaiko sveikatai, bendrajai amžiaus tarpsnio raidai, bet ir savarankiškam, džiugiam, kūrybiškam mokymuisi, negali suteikti tikėtino žmogiškojo kapitalo padidėjimo.

Be to, ne visi išgali mokėti korepetitoriams, taigi privačiai besimokančiųjų dalies augimas ne tik didina ekonominius socialinės nelygybės rodiklius, bet ir menkina kukliau gyvenančių šeimų savivertės suvokimą.

Žinant, kiek metų Lietuvoje vis dar beveik kasmet deklaratyviai triukšmaujama dėl iš esmės nesprendžiamų bendrojo ugdymo srities problemų, papildomas privatus mokymas formaliąją valstybinę švietimo sistemą dar labiau iškreipia ir menkina valstybinės mokyklos įvaizdį. Ir kas galėtų paneigti, kad kai kuriais atvejais kai kuriose mokyklose kai kurių mokytojų organizuojamos privačios pamokos netampa tam tikru šantažu, kai mokytojai svarbesnių temų mokymo imasi tik privačių sesijų metu?

Kokia galėtų būti alternatyva? Idealiuoju atveju – skirti daugiau išteklių valstybiniam švietimo sektoriui apskritai. Jei mokytojų atlyginimus būtų galima padidinti, galbūt tai sumažintų papildomų pajamų vaikymosi tendenciją? Galbūt nemenkos dalies mokesčių mokėtojų lėšos, skiriamos korepetitoriams, galėtų būti investuojamos į bent jau kažkiek skaidresnę neformaliojo švietimo sistemą, jei tuo susidomėtų atitinkamos tarnybos? Juk tai būtų naudinga visiems valstybėje. Tik ar tai sustabdytų augančią privataus mokymo bangą, kol egzaminai išliks tiek selektyvūs, kokie jie yra dabar?

Tatjana Babrauskienė, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narė

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!