Tretiems trūksta teisingumo ir trečios respublikos, o didžiausi futuristai žada gražią, nors miglotą, ateitį 2030 m. Mažiau konkrečią nei komunizmas. Bet svarbiausia, ko trūksta mūsų šaliai, jau 20 metų, kaip tapusiai savarankiška – nei viena partija nežada. Visos tik nori savaip perskirstyti biudžetą.
Palyginus su Lietuva SSSR sudėtyje, tada mes buvome labiausiai ekonomiškai išsivysčiusia respublika visoje SSSR. Tada (1989 m.) iš 3,67 mln. gyventojų, dirbo 1,9 mln., iš jų pramonėje - 1,66 mln. 1999 m. iš 3,5 mln. gyventojų dirbančiųjų skaičius sumažėjo iki 1,66 mln., o gamybinėje sferoje beliko 0,62 mln.
Dabar, 2012 m., iš 3 mln gyventojų, dirbančiųjų tik 1,1 mln., iš kurių net 0,4 mln. - biudžetininkai. Reiškia tada dirbo daugiau kaip pusė šalies žmonių, dabar tik 1/3 ir tai gamybinėje sferoje nuo 1/2 gyventojų sumažėjo iki visoje privačioje ekonomikoje, išlaikančioje visus gyventojus, dirbančių tik 1/4 žmonių (gamyboje 0,2 mln.). Va kur slypi mūsų pagrindinė problema.
Palyginimui, Lenkijoje iš 37 mln. gyventojų dirba 18 mln, t.y. pusė gyventojų, o biudžetinio sektoriaus dalis žymiai mažesnė nei mūsų. Nenuostabu, kad ir pensijos pas mus dvigubai mažesnės nei Lenkijoje. Juk pas mus valdininkų, gydytojų, mokytojų, policininkų ir kitų biudžetininkų norma gyventojų skaičiui du kartus viršija ES vidurkį. O tai didelė našta biudžetui ir „Sodrai“. Tuo labiau, biudžetinio sektoriaus darbuotojų atlyginimų vidurkis visada viršijo privačios sferos ~200 Lt. Socialinės garantijos kaip socializme, kai privačioje sferoje – laukinio kapitalizmo realybė ir dar vis sunkinama dėl visokių lobistinių organizacijų spaudimo. Todėl į privačią sferą ir nėra traukos. Tai iš kur bus pas mus pažanga?
Kitkas – teisinė sistema, gyvenimo aplinkos kokybė, aptarnavimo sfera – atitinka daugmaž bendrą ES vidurkį. Išskyrus pajamų lygį, neužtikrinantį normalaus pragyvenimo, kainoms artėjant prie ES vidurkio – kitos problemos mažareikšmės ir nevertos didelio partijų dėmesio, tuo labiau pagrindinio akcento programai. Išsprendus užimtumo problemą, kitos problemos išsispręstų savaime.
Palyginus 1-ąją (1988 m.) ir 2-ąją (1990 m.) Sąjūdžio programas, jau matosi posūkis į privačią ekonomiką, o 1991 m. AT pirmininko jau pasirašyti Valstybinio turto ir Žemės ūkio įmonių privatizavimo įstatymai. Matyt, tuometiniai strategai tikėjosi, kad Vakarų kapitalistai skubės jas įsigyti, tuo pačiu išspręsdami mūsų ekonomines problemas, žlugus integruotos su SSSR pramonės ryšiams. Deja, viltys nepasiteisino, nes Vakarų kapitalui mūsų konkurencija buvo nenaudinga, jiems svarbu buvo mūsų rinka.
Tada mūsų valdžia nuėjo lengviausiu keliu. Vietoj organizavimo į vieną produkciją integruotos gamybos, pramonė buvo lengva ranka išparceliuota per čekinę privatizaciją. Tuo būdu valdžia atsikratė didelių rūpesčių su šalies ekonomika, suversdama juos privačiai sferai. Nelikus didžiosios pramonės dalies, atsirado daug bedarbių, emigrantų. Įstojus į ES reikalai kiek pasitaisė dėl ES paramos, bet pagrindinių ekonomikos problemų (užimtumo) neišsprendė.
Ekonomikos pakilimo laikotarpiu 2007-2008 m. šalies eksporto/importo balansas pasiekė minus 17-18 mlrd. litų, tai rodo, kad mes mažai ką reikalingo bepasigaminame pas save. Reiškia didžioji dauguma ES paramos iškeliaudavo importui. Bendrasis vidaus produktas 2007-2008 metais siekė 111 mlrd. litų, t.y. viršijo 1989 m. BVP perskaičiuotą litais – 100 mlrd.
Mūsų buvusi ir dabartinė valdžia mano, kad šalies ir žmonių ekonomine gerove turi pasirūpinti verslas. Todėl visa ekonomika tiek metų statoma pagal šį principą. 1991 m. įkurtas lobistinis Laisvos rinkos institutas diktavo šalies ekonominę politiką. Rodos, turėtume jau po tiek (20 metų) gerus rezultatus tos veiklos ir politikos matyti? Bet, deja, matome, kad padėtis vis blogėja. Dirbančiųjų skaičius mažėja, darbo jėgos emigracija nuolat didelė. Privati ekonomika per 20 metų nieko žymesnio nesukūrė.
Ji tik stengėsi perimti šalies ekonominės veikos sritis per privatizaciją. Kodėl taip atsitiko? Todėl, kad mažai šaliai, be jokios stambios (išskyrus iš Rusijos žaliavų dirbančias stambias chemijos gamyklas), sunaikinus savo pramonę, atkurti ekonomiką per privačią sferą tikrai neįmanoma. Nes neliko rimtesnės gamybinės ir mokslinės bazės, darbo jėgos kvalifikuotos ir tradicijų. Tam turi būti mestos visos valstybės pajėgos – švietimas, mokslas, užsienio politika, Vyriausybės ir ūkio veikla. Konkurencijos ir trukdymo šioje veikloje neturi būti.
Išeina, kad pagal mūsų tradicijas ir galimybes galima tik užleistą gamybą ar veiklos sritį perleisti (parduoti) privačiai sferai. Užsienio investuotojai tokiose srtityse irgi nenori padėti, nes pramonė reikalauja daug lėšų, įrengimų, laiko, o ir pasitraukti iš veiklos – sunku. O užleistą veikiančią pramonę noriai perka ir modernizuoja dėl efektyvumo ir didesnio pelno.
Ką reikėtų daryti realiai būsimai valdžiai? Atgaivinti šalies pramonę. Variantų reikia ieškoti įvairių. Svarbiausia, kad būtų didelis užimtumas, sakysim – mašinų gamyba. Integruoti kokią bendrą gamybą su Baltarusija, kuri ją turi, bet negali patekti į ES rinką, ar tartis su kokia stambia didžiųjų ES valstybių gamykla, kad perkeltų kokį nors filialą į Lietuvą. Nors, aišku, per tiek laiko mūsų žmonės atprato nuo intensyvaus darbo pramonėje, nevilioja ir žemės ūkio veikla.
Kodėl taip yra? Todėl, kad labai dideli atlyginimų skirtumai tarp ekonomikos sričių. Nėra progresinių solidarumo mokesčių. Todėl daug kas ir mano – kam man dirbti už minimumą, jei galiu pragyventi iš pašalpos. Bet kitos išeities nėra. Ūkio atgaivinimo strategiją turi kurti etatiniai biudžetiniai politikai, partijos, valdininkai, mokslininkai. Mokslas turi dirbti tikslingai, ūkiui naudinga kryptimi, o ne tose, kuriose kažkas gaunasi.
Dabartinė valdančioji dauguma šį tą šioje srityje daro – bando modernizuoti šalies energetiką. Nors AES ir dujų terminalo projektai labai politizuoti, bet turėtų būti naudingi Lietuvai. Kitas dalykas, kad nėra bendro sutarimo tarp politinių partijų (ir niekas jų neieško), todėl didelė rizika, kad pasikeitus valdančiai daugumai po rinkimų – šitie projektai bus sustabdyti. Taip bus sugaištama laiko, o rezultato nebus. Juk turėjome jau LEO projektą ankstesnės daugumos, sugaišome daug laiko. Jei jis netiko – reikėjo taisyti, o ne griauti ir iš naujo kitą daryti.
Kas dabar duos garantiją, kad ir dabartiniai projektai nebus sustabdyti?
Jeigu valdančioji dauguma kuriama tik tokiu principu, kad nusipirktų mažesnes koalicines partijas už politikos palaikymą, pelningais postais, ir „stumiami“ tik savi projektai, tai garantijos, kad pasikeitus į kitą daugumą, jie bus tęsiami – nėra. Tokia praktika stabdo ir namų renovacijos darbus.
Daugiabučių namų nuosavybės naudojimo ir administravimo įstatymai tokie skylėti, kad gyventojas, būdamas tik buto savininkas, be žemės nuosavybės, nėra suinteresuotas renovacija, jis gyvena kaip ore pakabintas. Bendrijos nepopuliarios dėl atsiskaitymų ir atsakomybės problemų. Be to, žinant komunalinių paslaugų, o ypač šildymo kainų politiką, dauguma gyventojų abejoja renovacijos nauda. Gyventojai netiki valdžia, kad renovavus, paėmus paskolą ir sukišus daug pinigų ir sumažėjus šilumos poreikiui šildymo kainos nedidės.
Daugiabučių renovacija turi tapti šalies politikos pagrindu, o ne tik žmonių rūpesčiu. Juk valstybė išloš iš renovacijos, nes nereikės tiek valstybės mokesčių mokėtojų pinigų leisti kuro importui ir jie liks vidaus rinkoje.
Dėl futūristinių 40 metų senumo „aukštųjų“ technologijų – jos tikrai neišgelbės šalies ekonomikos dėl savo menko užimtumo. Nors valstybės politikos kryptis – kurti, pradėti brangiai kainuojančias pramonės šakas ir perleisti jas privačiai ekonomikai – neblogas pavyzdys. Reikia rinktis didesnio užimtumo pramonės kūrimo.
Todėl lūkesčių gairės iš politinių partijų nubrėžtos – reikia darbo, darbo, darbo. Mažėjantis statistinis nedarbo skaičius – tik statistinė fikcija. Ne šio skaičiaus mažinimui energiją reikia eikvoti. Reikia ruošti bendrą, tarppartinį, nacionalinį susitarimą, kaip atgaivinti Lietuvos pramonę ir ekonomiką. Pradžiai nors sustabdant produktų importą iš trečiųjų šalių.
Rinkimuose norėtųsi išgirsti daugiau politinių debatų tarp partijų, jų strategijų apžvalgos, analizės. Kad nereiktų paskui balsuoti vien už lozungus.
Lyginant Smetonos laikus, emigrantai uždirbę pinigų grįždavo ir pirkdavo ūkius, tikėdami valstybės ateitimi. Dabar emigruoja žmonės dėl labai neigiamo ir niekinamo požiūrio į neradusius vietų. Emigravę žmonės jaučiasi kaip niekam nereikalingi, išvaryti žmonės. Šalyje formuojama kažkokių kompleksų visuomenė, kad mes didžiausios iš visų praeities aukos, kažkas konkretus dėl to kaltas ir privalo atlyginti nuostolius. Su tokia neigiama nuostata sunku gyventi, ypač nematant pozityvios ateities. Reikia baigti rietenas dėl XX amžiaus praeities ar pažiūrų. Jauni žmonės emigruodami nors išsilaisvina iš tokio aukos ir kompensacijų laukimo komplekso. Su kuo jie sies savo ateitį – priklauso ir nuo mūsų valdžios ir visuomenės požiūrio kaitos į optimistinę ateities atžvilgiu, bet tam turi būti tikslai ir bendra tarppartinė strategija – juk visos partijos dabar biudžetiniai UAB'ai.
Nacionalinio transliuotojo programos turi būti nukreiptos ne į lenktyniavimą prasto skonio pramoginėmis laidomis su privačiais kanalais, o į mokslo, technikos naujienas, ekonomikos apžvalgas, politinius debatus, naujienas apie mūsų kaimynus – Švediją, Lenkiją, Latviją, Baltarusiją, Rusiją.
Ne kriminalai, nelaimingi atsitikimai ir skandalai pas kaimynus, o naudinga patirtis, ekonomika. Geri ekonominiai santykiai su visais kaimynais – nuo to priklauso mūsų ekonomikos gerovė. Mažiau geopolitinių žaidimų – daugiau naudingų ekonominių ryšių. Perfrazuojant V. Čerčilį - „Nėra amžinų priešų ar draugų – amžini tik interesai“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!