Atrodo, visiškai natūralu. Tačiau pats Z. Vaigauskas apgailestaudamas teisinasi, kad ne kartą siūlė atsižvelgti į organizacinius sunkumus ir spręstinas apylinkių mažinimo ir finansavimo problemas. Kodėl gi I. Degutienė kaltina Z. Vaigauską?
Argi Seimo nariai, taip aktyviai įsitraukę į rinkimų maratoną, per ilgus metus rūpindamiesi gyventojų pilietinio sąmoningumo ugdymu, negalėjo numatyti, kad dėl šio rodiklio augimo atsitiks kažkas panašaus į balsavimo proveržį? Jei negalėjo numatyti, tuomet politikų į visuomenės sąžinę, protą ir valią nutaikytas tikėjimas ir pastangos patraukti savo pusėn rinkėją, neva auginant jo pilietinį sąmoningumą, yra visiška butaforija, tuščia ir neadekvati reklaminė akcija.
Jie greičiausiai tikėjo, kad menko pasitikėjimo dirvoje užaugusiam Seimui atsitiks kaip visada, todėl suvokti balsavimą, valdžios atstovų išrinkimą kaip išskirtinį, rimtą valstybės gyvenimo aktą padoriai nei rinkėjams, nei patiems kandidatams nebuvo ir iki šiol daugeliui nėra įmanoma.
Ar kaltinimai Z. Vaigauskui yra pelnyti? Manau, kad iš organizacinės pusės - taip. Nes jau išankstinio balsavimo metų dėl išaugusio balsuojančiųjų žmonių kiekio kai kuriose apygardose pritrūko medžiagos, reikalingos asmens tapatybės registravimui ir sklandžiam balsavimo proceso užtikrinimui. Tai jau buvo pirmas nesklandžių rinkimų ženklas.
Vingiuotos eilės Vilniaus miesto savivaldybėje ir jų migracija per du aukštus, ieškant galimybės balsuoti skirtingose apygardose, komisijų darbą apsunkino antrą kartą. Nes ne savo apygardai priklausančių biuletenių komisija nuo pat balsavimo pradžios tiesiog neturėjo, kad galėtų ir laiku suspėtų priimti visos Lietuvos besinervinančius balsuojančiuosius.
Rinkimų dieną važinėjimas per rinkimų apylinkes, komisijų darbo bei tinkamų sąlygų organizavimo, balsavimo proceso stebėjimas bylojo, kad visa susikūrusi aplinka yra pasmerkta kartais sunkiai suvaldomam chaosui: didžiulės eilės rinkėjų, kurių kantrybė dažnai sprogdavo ir išsiliedavo ant savo darbą atliekančių komisijos narių; kai kurie stebėtojai, panašūs į neišauklėtus kalėjimo prižiūrėtojus su savo įsivaizduojamomis ar kažkieno mobiliojo ryšio priemonėmis konstruojamomis budelio teisėmis bausti ir žeminti komisijos narį už pagalbą pagyvenusiam rinkėjui, aiškinant komplikuotą balsavimo tvarką; komisijų darbas pildomų registracijos lapų, ataskaitinių protokolų, sudėtingų procedūrų mišrainėje virstantis į isterijos, nuovokos praradimo ir elementaraus žmogiškojo nuovargio kakofoniją nuo pat spalio 14 d. vakaro iki spalio 16 d. vakaro su nedidelėmis pertraukomis; septyniasdešimt litų maistpinigių visai komisijai rinkimų metų atrodo kaip pasityčiojimas.
O tas balsų (keliamų kandidatų sąrašų reitingų) perskaičiavimo darbas atsitiktine tvarka išrinkus skirtingų apylinkių biuletenius tik patvirtino žmogiškojo faktoriaus įtaką balsavimo rezultatų vertinimui. Sakyti, kad perskaičiuojant balsus viskas sutapo tobulai, be klaidų, tiesiog neįmanoma.
Aptikus skirtumus tarp suskaičiuotų ir perskaičiuotų balsų liko arba tvirtinti „atitikimą“ dėl nežymios ir nereikšmingos paklaidos, arba riebiai nusikeikti ir dar kartą perskaičiuoti balsus, esant dideliam atotrūkiui. Kur čia rinkimų rezultatų skaidrumo užtikrinimas - sunku pasakyti. Juk skaičiuojant balsus tų balsų savininkų nesimato (nes balsavimas slaptas), yra tik nuogi skaičiai, statistiniai duomenys, kurie sutvarkomi ir pateikiami kaip rinkimų rezultatai!
VRK teigimas, kaip kompiuterizuota sistema praktiškai leido labai greitai perduoti balsų skaičiavimo protokolus elektroninėmis ryšių priemonėmis, yra švelnutis akių dūmimas, nekalbant, kad pirmiausiai skaičiavimą ir visų protokolų pildymą atliko tie patys komisijos nariai, visą dieną išvardytomis sąlygomis dirbę ir dalinę biuletenius. Ir kaip jau šiandien žinoma, kai kur tai darė ne visai kompetentingi asmenys, tokių pat „išmaniųjų“ stebėtojų akivaizdoje.
VRK galėtų tiesiai šviesiai pasakyti, kad elektroninis balsavimas išspręstų daugelį problemų. Bet labai abejotina, ar tai tinka Lietuvos visuomenei šiandien su jos įvairialypiais rungtyniaujančiais nuskriaustųjų ir pažemintųjų, pasyviųjų ir primigusiųjų, idiotiškųjų ir blefuojančiųjų politikų būriais.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!