2018 m. sausio 20 dieną DELFI pasirodė straipsnis „Rimtas perspėjimas Europos gyventojams: jūsų naivumas – labai pavojingas“. Jame, kaip ir žadėta, buvo aptarta islamo ir musulmonų grėsmė Europai ir Lietuvai. Straipsnis buvo paremtas į krikščionybę atsivertusių musulmonų atviru laišku popiežiui.
© DELFI / Kiril Čachovskij

Pačiame laiške, kurį iš smalsumo atsiverčiau, dažnai užduodamų klausimų skiltyje teigiama, kad krikščionys, kurie nebandys atversti musulmonų į krikščionybę, bus prakeikti. Suprask, eis visi kartu į pragarą. Nors laiško kūrėjai dažnai mini Kristų ir jo pamokymus, bet pamiršta, kad Kristus yra ir musulmonų pranašas.

Kadangi penkerius metus dirbau su musulmonais, o dabar jau penkerius metus gyvenu šalia jų, tai nusprendžiau parašyti apie grėsmes, paremtas trupučiu statistikos ir asmenine patirtimi.

Apie Lietuvą ir religiją

Lietuvoje islamas dažnai menkinamas ir pašiepiamas prisidengiant katalikybe arba tautiškumu. Religija Lietuvoje, kaip ir kitur, tapo politikos įkaite ir lengvai prieinamu, nemokamu įtakos sferų dalinimosi įrankiu.

Kai kurie krikščionys, kurie bijo islamo, kažkur giliai turbūt suvokia, kad jų tikėjimas yra silpnas ir lengvai pakeičiamas. Nieko keisto, nes Lietuvoje daug kas save laiko krikščionimis, bet neatsimena, kada paskutinį kartą ėjo į bažnyčią (neskaitant Kalėdų).

Lietuvos statistikos departamentas teigia, kad 2011 metais 77 proc. lietuvių save priskyrė Romos katalikams. Departamento duomenimis, Lietuvoje yra 700 bažnyčių. Kadangi 2011 metais mūsų buvo apie 3 milijonus, tai reiškia, kad turėjome 2,3 milijono krikščionių, kurie sutilpo į 700 bažnyčių (arba 3000 žmonių į kiekvieną bažnyčią). Kada matėte tiek žmonių mūsų bažnyčiose?

Tie, kurie sakys, kad jie meldžiasi namie, irgi neturi gero pasiteisinimo, kad paaiškintų, kodėl kartais užmiršta Jėzaus (krikščionių ir musulmonų pranašo) pamokymus: alkaną pamaitink, ištroškusį pagirdyk, keleivį priglausk...

Dešimt Dievo įsakymų irgi pamiršome. Lietuva yra dvidešimt antra pagal populiacijos dydį ES, bet pirma pagal žmogžudysčių skaičių. Kodėl mes nekalbame apie šią grėsmę? Kodėl mūsų tauta pagimdo ir užaugina tiek daug žmogžudžių? Jie neužauga vakuume. Jie auga tarp mūsų. Kodėl mums nebaisu? Kodėl mums lengviau juos atstumti, uždaryti kalėjimuose ir apsimesti, kad taip problema išspręsta? Situacija Lietuvoje parodo tiek daug apie mus ir beveik nieko apie imigrantus, apie kuriuos mes nuolat įspėjami.

Pačius skaičius mes taip pat suprantame primityviai. Kriminaliniai rodikliai suvokiami tik per nusikalstamumo prizmę. Kodėl žmogžudystės nėra psichinės sveikatos krizė? Kodėl sveikatos prizmė neaktuali? Kodėl mes vis dar tikime, kad pilnaverčiai visuomenės nariai vieną rytą pabudę nusprendžia tapti žmogžudžiais? Kodėl šie skaičiai nematomi kaip informacijos šaltinis, kurį reikia naudoti mąstant apie reikalingus sisteminius pokyčius?

Apie migracijos krizę

Musulmonai ir islamas yra gan naiviai matomi per siaurą Vakarų žiniasklaidos prizmę. Vakarų šalys aktyviai dalyvauja ir inicijuoja karus Vidurio Rytuose, bet masinės žiniasklaidos priemonės tą retai aptaria. Sirija yra tik vienas pavyzdys, kaip Amerika ir Rusija tęsia šaltąjį karą mūsų visų panosėje.

Lygiai taip pat Tautų Sąjunga, gyvavusi 1919–1939 metais, yra patogus atskirties taškas pamatyti, kaip Vakarų Europos šalys dalinosi Vidurio Rytus, iš pradžių prisidengdamos globa, vėliau ekonomine pagalba, dar vėliau tarpininkavimu konfliktų sprendime ir t.t.

Lietuviai dažnai pasišaipo iš Vakarų Europos šalių negebėjimo susidoroti su migracijos krize, pamiršdami, kad būtent Vakarų Europos šalys puikiai suvokia savo vaidmenį šios krizės kontekste. Tai jos nebent gali pasijuokti iš Lietuvos, kuri, nedalyvavusi jėgos sferų dalinimosi varžybose, dabar turi dalyvauti pasekmių dalinimosi politikoje. Nors pagal pateiktų prašymų dėl prieglobsčio skaičių, imigrantų gal vos penkis autobusus per metus surinktume, palyginus su Vakarų ES šalimis (apie 471 per metus nuo 2008 metų).

Rimtas perspėjimas Lietuvos gyventojams: jūsų naivumas – labai pavojingas
© DELFI / Artūras Morozovas

Eurostato ir Lietuvos statistikos departamento duomenys yra tik dar vienas įrodymas, kad grėsmių ieškome ne ten, kur reikia. Pagal Lietuvos statistiką, 2015 metais Lietuvą paliko apie 1,5 proc. gyventojų. Pagal Eurostato duomenis, migracijos tempais į Vakarų Europą mus aplenkė tik rumunai.

Tais pačiais 2015 metais buvo pabėgėlių iš karo zonų į ES pikas (2017 metais skaičiai krito du kartus). Šio piko metu daugiausiai pabėgėlių, kurie atvyko į Europą, buvo iš Sirijos ir Afganistano. Sirijos populiacija 2014 metais buvo apie 17 milijonų. Europą migracijos piko metu pasiekė apie 362 800 sirų (Eurostato duomenys). Tai sudaro apie 2,1 proc. visos Sirijos populiacijos.

Bėgdami nuo karo sirai pralenkė lietuvius tik 0,6 proc. Nors afganistaniečius lietuviai sugebėjo aplenkti. Pagal Eurostato duomenis, 2015 metais ES pasiekė 178 200 pabėgėliai iš Afganistano. JT duomenimis, Afganistanas tais metais turėjo apie 34 milijonus gyventojų. Tai reiškia, kad per patį migracijos piką iš Afganistano į ES atvyko tik 0,5 proc. populiacijos arba tris kartus mažiau negu lietuvių, kurie paliko Lietuvą tais metais.

Prisiminkime, kad lietuviai bėga ne nuo karo. Per šį migracijos piką Lietuva gavo 315 paraiškų dėl prieglobsčio. Šiai dienai trys pagrindinės šalys, kuriose gyvena Sirijos pabėgėliai yra Turkija, Libanas ir Jordanija. Pakistanas, Iranas ir Jungtiniai Arabų Emyratai glaudžia daugiausiai afganistaniečių. Skaičiuose grėsmės nesimato, o prognozė tokios grėsmės kilimui yra blanki.

Apie laiško popiežiui vingrybes

Šiuo metu studijuoju Tel Avivo universitete. Nuo 2013 metų paskaitose aš sėdėjau su studentais iš Vakarų Kranto ir su Izraelio arabais, su palestiniečiais krikščionimis ir su palestiniečiais musulmonais, su jordaniečiais musulmonais ir su jordaniečiais krikščionimis.

Profesoriai čia ne tik žydai, bet ir arabai krikščionys, arabai musulmonai, beduinai, drūzai. Beje, būtent religinės bendruomenės yra daug prisidėjusios prie taikos kūrimo šiame regione, bet laikraščiai apie tai rašo nenoriai, nes tema nėra sensacinga ar įdomi skaitytojui. Sėdėjimas kartu paskaitose nereiškia, kad čia nėra gilių politinių problemų, bet apie jas aš čia nepasakosiu.

Vienas iš mūsų profesorių yra Mustafa. Mustafa – Amerikos palestinietis, kuris Harvarde studijavo teisę. Mustafa, savaime suprantama, buvo pirmas žmogus, kuriam ėmiau ir parašiau apie DELFI aprašytą laišką popiežiui. Tikėjau, kad žmogus, kuris mus mokė apie religinius konfliktų sprendimo būdus ir apie Palestinos politiką, duos bent kelias svarbias įžvalgas apie tą musulmonų keliamą grėsmę Europai ir mums, lietuviams.

Mustafa nesismulkino, tepasakė, kad jis į tokius dalykus nekreipia dėmesio. Aš irgi neturėčiau, nes logikos laiške, kuris apie du milijardus tikinčiųjų vadina teroristais ir šėtono sukurtais, nė kvapo. Geriausi pasaulio universitetai turi Islamo studijų centrus. Kol kas nė vienas iš jų nepranešė apie islamo grėsmę.

Žiniasklaidoje anglų kalba niekam tas atviras laiškas taip pat nebuvo įdomus. Niekas jo neanalizavo. Kodėl? Laiškas, kurį aprašo DELFI, savo internetinėje paskyroje šiai dienai turi 5049 parašus.

Popiežius Pranciškus
Popiežius Pranciškus
© AP / Scanpix

Svetainėje sunku rasti bent vieną autoriaus vardą, tačiau skiltyje „Apie mus “ rasite įrašą „Giuseppe De Lorenzo/IlGiornale.it.“ IlGiornale yra Italų dienraštis, priklausantis Berlusconi šeimai. To paties Silvio Berlusconi, kuris išgarsėjo ne savo politika, bet „bunga bunga“ vakarėliais.

Šis laikraštis, pasirodo, pirmasis išplatino atvirą laišką popiežiui, kurį parašė buvęs musulmonas Magdi Allam. Magdi istorija įdomi ne tik tuo, kad jis atsivertė į krikščionybę (iš islamo), bet ir tuo, kad jis paliko krikščionybę. Paliko dėl to, kad krikščionybė irgi, pasak jo, nėra „teisinga“ religija, nes popiežiaus pamokymai jam nepriimtini (turbūt Magdi niekas neperspėjo, kad popiežius nėra pats ponas Dievas). Be to, Magdi priklauso politinei partijai „Italijos broliai.“ Ši partija priskiriama radikaliems dešiniesiems.

Paieškų išvada viena – atviras laiškas popiežiui tėra Italijos radikalių dešiniųjų politinis triukas, siekiant įgauti populiarumo. Radikalėjanti Italijos politika ir atgimstantis fašizmas yra plačiai aprašyti Lietuvos ir užsienio žiniasklaidoje.

Deja, retai kas kalba, kad migrantų krizė yra tik priedanga įsisenėjusioms politikos problemoms. Pasidomėkite Italijos ekonomika ir susiskaldymu tarp pietų ir šiaurės italų. Patys rasite ne vieną atsakymą, kodėl būtent italai, o ne migrantai turi atsakyti už socialines ir ekonomines šalies problemas, bet radikalios politinės grupelės būtent migrantus naudoja pigiam populiarumui įgauti.

Žinoma, Italija nebuvo ir nėra pasirengusi priimti žmonių, bėgančių nuo karo. Dėl to daug pabėgėlių dirba pomidorų laukuose kaip vergai. Vakarų Europa nebuvo pasirengusi priimti ir visų norinčių Rytų europiečių. Todėl daugelis iš jų, turėdami gerą išsilavinimą, dirbo ar tebedirba fabrikuose.

Deja, mes nesame išmokyti gerbti ir dirbantį žmogų, nepriklausomai nuo to, kokį darbą jis ar ji dirba. Pasakymas, kad darbas žmogų puošia pas mus dažniau pakeičiamas perspėjimu, kad jei nesimokysi, tai reiks eiti gatvių šluoti. Atrodytų, kad gatvių šlavimas yra kažkokia gėda, kažkoks asmeninės nesėkmės įrodymas. Kodėl?

Domintis šiuo atviru laišku radau ir kitą atvirą laišką. Jis vadinasi „Atviras laiškas Baghdadi.“ Abu Bakras al Baghdadi yra visiems žinomas kaip buvusi Islamo valstybės galva arba kalifas. Atvirkščiai nei laiškas popiežiui, laiškas Baghdadi susilaukė dėmesio ne tik užsienio spaudoje, bet ir mokslinėje literatūroje.

Pačiame laiške islamo teologai, imamai ir bendruomenių lyderiai smulkiai paaiškina, kodėl Islamo valstybė ir jos teroristai neturi nieko bendro su islamu. Nors laiškas labai ilgas, bet paminėti verta, kad islame draudžiama žudyti nekaltus žmones, nesvarbu – jie krikščionys ar žydai. Taip pat draudžiama skelbti negynybinius karus ar versti žmones atsiversti į islamą. Paties laiško feisbuko puslapis turi daugiau nei šimtą tūkstančių „patinka.“ Priminsiu, kad laiškas popiežiui tesulaukė penkių tūkstančių palaikytojų.

Apie grėsmes

Šios laiškų istorijos kontekste išlenda kelios grėsmės. Pirma grėsmė slypi tame, kad dalis DELFI skaitytojų nekalba anglų kalba. Nežinau, kaip yra su kitomis užsienio kalbomis, bet iš patirties galiu patvirtinti, kad informacijos gausa ir gilumas anglų kalba yra sunkiai palyginamas su informacijos prieinamumu lietuvių kalba.

Lietuvių kalba aš nieko neradau nei apie DELFI aprašytą laišką popiežiui, nei apie jo autorius. Neradau ir laiško Baghdadi. Tai nėra vienas ar retas pavyzdys. Pavyzdžiui, pati „Vikipedija“ anglų kalba turi daug daugiau ir įvairesnių įrašų. „Vikipedija“ yra prieinamiausias ir aktyviausiai naudojamas duomenų šaltinis internete.

Deja, „Vikipedijos“ įrašai lietuvių kalba, lyginant su anglų kalba, yra daug skurdesni ir trumpesni, o kartais ir neegzistuojantys. Palyginkite tokį populiarų terminą kaip „sustainable development“ ir jo lietuvišką atitikmenį „darnusis vystymasis.“ Kalbos žinių ribos yra didelė grėsmė, sukurianti ribas informacijos prieinamumui, vartojimui ir supratimui. Kalba nuo senų laikų yra naudojama ne tik kaip jėgos ar statuso simbolis, bet ir kaip įrankis, leidžiantis izoliuoti ir kontroliuoti žmonių grupes.

Masinės informavimo priemonės yra kita grėsmė. Pavyzdžiui, internetas smarkiai paveikė mūsų pasaulio suvokimą. Mano vienas iš mėgstamų interneto „klausimo“ narpliotojų yra Ethan’as Zuckerman’as iš Masačusetso technologijos instituto.

Ethan’as vienoje savo TED kalboje sakė, kad internetas, turėjęs mus visus suartinti, o mūsų pasaulių ribas išplėsti, mus uždarė savo pačių pasaulėliuose (apie tai yra ir jo knyga „Rewire“). Mes atsidūrėme vadinamuosiuose filtrų burbuluose arba aido kambariuose (nepykite, vertimas iš anglų kalbos, nes lietuviškai šių terminų neradau). Lietuviškai turbūt tiksliausias apibūdinimas yra virimas savose sultyse.

Rimtas perspėjimas Lietuvos gyventojams: jūsų naivumas – labai pavojingas
© Shutterstock nuotr.

Tai reiškia, kad mes patys, padedami kol kas neefektyviai veikiančių interneto algoritmų, sukuriame ribotą internetinį pasaulį, kuriame matome tik tai, kas mums „aktualu.“ Tuo metu algoritmai mūsų pasirinkimus žino ir mūsų interneto paieškos istoriją paverčia mūsų internetine ateitimi.

Politiniai burbulai tapo ypač gajūs – žmonės retai kada ieško informacijos apie straipsnius ir jų autorius ar bando kritiškai vertinti tai, ką paskaitė. Dažniausiai todėl, kad pateikta informacija atitinka tai, ką jie nori girdėti (kam jie pritarė jau prieš skaitydami). Nepatogios tiesos ieškojimas labai dažnai pralaimi prieš patogių faktų kaupimą. Psichologijoje toks elgesys siejamas su kognityviniu disonansu, kuris kuo puikiausiai valdo mūsų gyvenimą.

Taigi, kita grėsmė – užsidarymas savo pasirinktose pasaulio ribose. Mokyklose, universitetuose mūsų pasaulio ribas nustatinėja tų įstaigų sistema ir jose dirbantys žmones, kurie mums atrodo kaip dideli autoritetai, žinantys daugiau už mus (kartais tai tiesa, kartais – ne).

Vėliau mes patys nesąmoningai, jau „pamokyti“, kokių ribų laikytis, susikuriame sau patogų pasaulį. Psichologijos įvadiniuose kursuose dauguma susipažįsta su savoka „mes ir jie.“ Tai reiškia, kad pasąmonėje ar net sąmoningai mes visus aplinkinius skirstome į tokius kaip mes arba kitokius kaip mes. Tie visi „kitokie“ dažnai išskiriami kaip turintys kažkokių neigiamų savybių, ne tokie geri ar ne tokie protingi kaip mes.

Lietuvoje dažnai išgirsi, kad vilniečiai geresni už kauniečius ar atvirkščiai. Susiskaldymas Lietuvos mastu dėl Lukiškių aikštės paminklo yra kitas puikus pavyzdys tarp tų „mes“ geri, o „jie“ – pamišę tautos naikintojai. Kam palankus toks tautos susiskaldymas? O kurie geresni krikščionys Lietuvoje – liberalai ar konservatoriai?

Kai Lietuvoje buvo žiauriai nužudyta Ieva Strazdauskaitė, kaltinama buvo visa romų bendruomenė – „jie“ ne tokie kaip „mes.“ Kai Kėdainiuose buvo žiauriai nukankintas ir nužudytas vaikas – kaltinami buvo tėvai, ne lietuviai ar krikščionys. „Mes“ juk lietuviai ir „mes“ ne žudikai – tas visiems buvo aišku. Kai buvo žiauriai sumušta ir nukankinta Roma Mačiulytė, dažnas kaltino ją pačią. Daug kas galvojo, kad „ji“ ir kitos tokios kaip „ji“ yra ne tokia kaip „mes“ ir greičiausiai „nusipelnė smūgių“. Ar matote, kaip skirtingai mūsų sąmonė skirsto visus pagal mums priimtiną „mes“ ir „jie“?

„Iki sąmonės netekimo sumušę vyrą, jo draugę iškrypėliškai žagino 12 valandų“ tokia antraštė buvo apie Darių Porciką. Darius nusikaltimą įvykdė Šiaurės Airijoje. Antraštė buvo verta 179 komentarų. Ar airiams visi lietuviai yra Darius? Straipsnis „Vilniuje, gatvėje, naktį užpulta ir išprievartauta 18-metė“ buvo vertas 371 komentarų. Straipsnis „Vilniuje merginą išžaginusio ir išprievartavusio amerikiečio skundas atmestas“ tebuvo vertas 42 komentarų.

„Prokuratūra reikalauja 6 žmones nužudžiusį ir 22 sužalojusį Dailidę kalėjime laikyti iki mirties“ tekstas vertas 43 komentarų. „Už itin žiaurų nužudymą nuteisti šalčininkiečiai bandė išsisukti nuo bausmės“ susilaukė 15 komentarų. „Vokietiją sukrėtė žvėriški jaunų merginų nužudymai: šalis bunda iš pasakiškos būsenos“ sulaukė 709 komentarų. Nevertinu aš prarastų gyvybių, sugriautų šeimų, sužalotų kūnų ir negrįžtamai prarasto saugumo jausmo komentarais. Komentarai – tai tik pavyzdys kaip mes pasirenkame reaguoti į pasaulį. Kaip nusprendžiame, kas mums svarbu, įdomu, kuria tema norime pasisakyti ir kaip neproporcingai reaguojame į nusikaltimus. Atrodytų, kad priklausomai nuo to, kas yra kaltininkai.

Masinės informavimo priemonės, padedamos mūsų neracionalios psichologijos, puikiai suformavo mūsų negebėjimą vertinti nepažįstamus žmones. Rytų Europos piliečių migracijos banga į Vakarų Europą ir su tuo išaugęs nusikalstamumas niekada žiniose nebuvo pristatytas kaip krikščionių grėsmė Europai.

Ramadanas
© AFP/Scanpix

Lietuvių kalba niekas nerašė apie tai, kaip musulmonai Pakistane statė bažnyčią, kaip britų imamas nuo įtūžusios minios apsaugojo mečetės užpuoliką britą, kaip Norvegijos musulmonai susikibo rankomis apsaugoti Oslo sinagogą, kaip Pakistane musulmonai susikibo rankomis, kad apsaugotų krikščionis per vykstančias mišias ar kaip Sirijoje musulmonai padėjo atstatyti teroristų sugriautą bažnyčią.

Vakarų žiniasklaida, kita vertus, puikiai pasidarbavo pristatydama visą Vidurio Rytų pasaulį kaip arabus teroristus. Atrodytų gan nelogiška suplakti vieną radikalią islamo grupę su islamu kaip religija ir masėmis žmonių, kurie neturi nieko bendro su radikalumu, bet atsitiko būtent taip. Neliko ten, atrodytų, nė civilių, nė krikščionių, nė netikinčiųjų, nė tų, kurie bijo teroro, nė tų, kurie jaučia skausmą ar nerimą, kurie myli savo šeimą ir nori saugaus gyvenimo. Tokio naivaus požiūrio į pasaulį pasekmės dažnai yra pavojingos ne tik mums patiems, bet ir aplinkiniams.

Hitleris, būdamas aštuonerių, dainavo bažnyčios chore, o užaugęs norėjo tapti kunigu. Užaugęs jis, aišku, tapo politiku. Ar nors vienas iš jūsų dėl to bijote vokiečių? Politikų? O radikalių politikų, kurie šiandien taip puikiai įgauna galią kai kuriose Europos šalyse? Tokių kaip NPD toje pačioje Vokietijoje ar Austrijos Laisvės Partija.

Nebijote, nes jie ne musulmonai, jie tokie kaip ir „mes“, jų odos spalva tokia pat kaip „mūsų“, jie, panašiai kaip „mes“, mėgsta virtą kiaulienos dešrą. Mes nebijome ir amerikiečių, nors reguliariai girdime apie masines šaudynes mokyklose, gatvėse (prisiminkite Las Vegasą), ofisuose (ką tik įvykusias šaudynes Anapolyje). Breiviką irgi retai kas vadino teroristu. Racionaliai mąstant, mes turėtume prisibijoti šių tautų ar jų piliečių, bet taip nėra. Mes bijome bevardžio musulmono, kurio tautybės net nežinome.

Islamas ir musulmonai nėra grėsmė. Apie Islamo valstybę, vahabitus ir Amerikos įtaką teroristinės grupės Irake atsiradimui plačiai rašyta anglų kalba, siauriau lietuviškai. Patys geriausi Amerikos ir Europos politologai ne kartą nagrinėjo tą temą.

Žinoma, amerikiečių ir jų vykdomos politikos mes nematėme ir nematome kaip grėsmės. Nors vahabizmas susiformavo Saudo Arabijoje, JAV prezidentas šios šalies neįtraukė į nepageidaujamų šalių sąrašą, populiariai vadinamą „Trump travel ban(s)“ arba „Trumpo kelionių draudimu“. Pasiturinti Bin Ladeno šeima – taip pat iš Saudo Arabijos. Jų kasmetinis pelnas siekia du milijardus dolerių. Tai nėra konspiracijos teorijos, tai yra gerai žinomi faktai. Pats JAV prezidentas Trumpas 2012 valdančiuosius pavadino kvailiais, nes Sirijoje ir Irake jie pasisavino per mažai naftos. Beje, Sirija ir Irakas yra jo nepageidaujamų šalių sąraše...

Teroras neturi religijos. Iki šiol užfiksuotų teroro išpuolių vykdytojai priskyrė save ne tik musulmonams, bet ir krikščionims, žydams, ar net nesavanoriškiems celibatams (balandį įvykęs išpuolis Toronte).

Žiniasklaidoje, deja, perdėm aptarinėjami musulmonai. Todėl kažin ar girdėjote apie tokias teroristų grupeles kaip Amerikos „Atomwaffen“ divizija, apie Dievo Armija pasivadinusius krikščionių teroristus ar Viešpaties pasipriešinimo armija pasivadinusius krikščionių teroristus, veikiančius keliose centrinės Afrikos valstybėse.

O kaip dažnai žiniose matėte krikščioniškosios Kolumbijos civilinį karą? O Šri Lankos, kur dominuojanti religija yra budizmas? O Sirijos? O kaip dažnai girdėjote, kad Irako civiliai gyventojai bijo amerikiečių? Bijo todėl, kad amerikiečiai, su kuriais jiems teko susidurti, vilki kario uniformą ir gali legaliai, be pasekmių nuspręsti, kam mirti, o kam gyventi. Kuo skiriasi teroristas nuo svetimos šalies kareivio? „Civilian casualties“ arba civilių aukos karuose kažkam yra gyvenimo realybė, mums tai tik skaičiai žiniose, nes mes jau pamiršome, kaip matyti žmones.

Kas išdrįs žengti už savo susikurto burbulo ribų, supras, kad musulmonai mažai kuo skiriasi nuo krikščionių. Dauguma krikščioniškų ir musulmoniškų bendruomenių aptarinėja tokias pat grėsmes – religijos silpnėjimą ir vartotojiškos vakarų kultūros stiprėjimą.

Liberalios idėjos irgi jiems atrodo grėsmingos. Nors liberalūs musulmonai ir liberalūs krikščionys į tai tik nusijuokia (taip, ir religijoje egzistuoja kairė ir dešinė). Amerikos musulmonai baiminasi asimiliacijos ir savo kultūros išnykimo, o kai kurie europiečiai bijo, kad asimiliacija gresia jiems, o ne musulmonams.

Išvada viena – visų baimės vienodos. Nors istoriškai būtent Vakarai Vidurio Rytuose kėlė ir tebekelia grėsmę vietos kultūrai ir tradicijoms. Vienas iš pavyzdžių yra britų mokyklos, kurios Vidurio Rytuose egzistuoja ir šiandien. Nežinau kaip dabar, bet prieš 70 metų jų tikslas buvo vienas – ištrinti mokinių arabišką tapatybę ir išauginti britų vykdomai politikai pritariančią kartą.

Tiesą sakant, kol Vakarų ES šalys „vakarietino“ pasaulį, mus tuo metu „rusino“ Rusija. Gal todėl mums toks nepažįstamas tas Vidurio Rytų gyvenimas? Gal todėl mums atrodo, kad jie „laukiniai“, neturintys „kultūros“?

Hammer and sickle
Hammer and sickle
© DELFI / Domantas Pipas

Nors būtent palestinietis, išaugintas britų ir amerikiečių akademinėje erdvėje, parašė vieną iš svarbiausių knygų apie Rytų kultūrą ir tai, kaip Vakarai daugelį metų sugebėjo apsimesti, kad ta kultūra neegzistuoja ir kad ją reikia išvystyti su Vakarų pagalba.

Tas palestinietis yra Edvardas Saidas. Knyga vadinasi „Orientalizmas“. Jis mokėsi Prinstone ir Harvarde. Dėstė paskaitas Kolumbijos, Stanfordo, Jeilio ir kituose universitetuose. Kaip ne visi lietuviai žino Čiurlionį, taip ne visi palestiniečiai žino Edvardą. Tai nereiškia, kad tie, kurie jų nežino yra „laukiniai“.

Dauguma politikos lyderių Rytų šalyse ir Afrikoje buvo išugdyti panašiose mokyklose. Dauguma jų taip pat baigė geriausius Vakarų universitetus. Amerika ir buvusios Vakarų Europos imperijos iki šiol yra giliai įleidusios šaknis Vidurio Rytuose, Afrikoje, Tolimuosiuose Rytuose, Pietų Amerikoje.

Deja, Nyderlanduose vaikai nemokomi apie jų gimtosios šalies kolonijinę politiką Indonezijoje, nors Indonezija istorijos žaizdas tebesigydo iki šiol. Ar tai reiškia, kad būtent Vakarai perdėm giliai įleido šaknis ne savo žemėje? Ypač per tos žemės dabartinius elito atstovus, kuriuos išugdė Vakarai? Harvardas, Oksfordas, Jeilis, Prinstonas ir kiti universitetai turi ne vieną musulmoną profesorių. Musulmonai vakaruose yra garsūs žurnalistai, visuomenininkai, Holivudo aktoriai, politikai, sporto žvaigždės... O gal tai jie Vakaruose įleido šaknis su slaptais kėslais?

Dauguma mano draugų musulmonų, taip pat kaip ir krikščionys, švenčia religines šventes, nes tiki gražia tradicija, o ne religijos svarba jų gyvenime. Dauguma turi „Apple“ telefonus, dauguma perka rūbus iš tų pačių, pasaulyje žinomų, prekės ženklų. Dauguma žiūri tuos pačius serialus ir filmus. Dauguma nori turėti prasmingą ir įdomų darbą, gražią šeimą. Galiu parodyti masę feisbuko paskyrų, kur niekada neatskirsite, ar žmogus musulmonas, ar krikščionis, ar netikintis. Jie visi dalinasi nuotraukomis su ką tik iškeptais pyragais, kažkur matytais interneto katinais, klausia patarimo, skundžiasi politika...

Tiek islamas, tiek krikščionybė yra suskilę į maždaug dvidešimt atskirų atšakų. Tad, jeigu nelaikote visų krikščionių Jehovos liudytojais, nelaikykite ir visų musulmonų vahabitais (islamo valstybės teroristais).

Be to, ne visi Jehovos liudytojai tiki dangaus karalyste ir ne visi vahabitai yra teroristai. Teologas Ibn Taymiyyah, kurio idėjomis buvo paremtas vahabi teroristų „šventasis“ karas, niekada nesakė, kad islamas leidžia žudyti žmones Dievo vardu. Tai tiesiog šių laikų iškreipta interpretacija tų, kurie bandė įgauti politinę galią. Teroro išpuoliai, prieš nekaltus civilius, musulmonus šokiruoja ne mažiau negu jus.

Tiek islamas, tiek krikščionybė yra suskilę į maždaug dvidešimt atskirų atšakų. Tad, jeigu nelaikote visų krikščionių Jehovos liudytojais, nelaikykite ir visų musulmonų vahabitais (islamo valstybės ar kitais teroristais).

Be to, ne visi Jehovos liudytojai tiki dangaus karalyste ir ne visi vahabitai yra teroristai. Teologas Ibn Taymiyyah, kurio idėjomis buvo paremtas vahabi teroristų „šventasis“ karas, niekada nesakė, kad islamas leidžia žudyti žmones Dievo vardu. Tai tiesiog šių laikų iškreipta interpretacija tų, kurie bandė įgauti politinę galią.

„The west and the rest“ arba „Vakarai ir visa kita“ yra vienas iš didžiausių ir grėsmingiausių burbulų. Kodėl islamui reikia apsiginti, o krikščionybei ne? Kodėl islamas tapo neatsiejamas nuo terorizmo? Kodėl krikščionybė neva neegzistuoja politinėje erdvėje Vakaruose ir patogiai galime apsimesti, jog politikų sprendimai yra pagrįsti šalta logika, žiniomis ir plikais faktais?

O ką aš?

Kažkada ir aš gyvenau savo burbule. Skrydis iš Tel Avivo į Londoną. Atsisėdo prie manęs lėktuve gal dešimtmetė mergaitė. Ji buvo apsirengusi juoda abaja – tradicine musulmoniška suknele. Aš pamaniau, kad ji ir jos šeima yra labai religingi ir greičiausiai nemėgsta tokių vakarietiškų pakeleivių kaip aš, palaidais plaukais.

Atsisėdau tiesiai, lyg įbesta. Mergaitė, aišku, manęs taip tiesmukai neįvertino. Ji tuoj pradėjo mane šnekinti, pasakoti apie save, savo pomėgius, išsitraukė šachmatus ir kelis kartus iš eilės laimėjo prieš mane. Ne tik šachmatuose. Dar ir savo gebėjime būti žmogumi ir matyti mane kaip žmogų. Ne pagal aprangą ar ne pagal faktą, kad esu pasimetusi lietuvė, kuri pirmą kartą buvo užkalbinta musulmonės mergaitės. Mano mažas gyvenimo burbulas tą dieną ėmė bliūkšti.

Pabaigai trumpai apie Palestiną, Egiptą ir Jordaniją – šalis, kuriose labai dažnai lankausi. Jordanijoje tarpmiestiniame autobuse būsite priversti ragauti nepažįstamų pakeleivių sumuštinius ir sausainius, jeigu neturėsite savo užkandžių. Galiu lažintis, kad Amanas (Jordanijos sostinė) turi daugiau barų negu Vilnius. Mano draugė Nida yra jordanietė. Ji buvo sužavėta pamačiusi Nidą Lietuvoje.

Jeigu pirkdami vandenį Egipte neturėsite smulkių, pardavėjas gali pasiūlyti atnešti pinigus vėliau. Kairas yra vienas iš geriausių miestų startuoliams. Dahabas yra nardymo ir laisvojo nardymo pasaulio sostinė. Egiptiečiai turi geriausią humoro jausmą pasaulyje.

Palestina yra saugesnė negu Kaunas (taip, turistams visa Palestinos teritorija yra saugesnė negu Kauno miestas ir čia tėra mano asmeninė nuomonė). Palestiniečiai gamina pačius skaniausius ledus, kurių galite paragauti Ramalos mieste. Kartais atrodo, kad palestiniečiai šypsosi dažniau negu lietuviai. Draugų ratas šiose šalyse susideda iš musulmonų ir krikščionių, kurie dažniausiai pažįsta vieni kitus nuo vaikystės. Jiems juokingas mūsų vakarietiškas naivus požiūris į jų religiją ar tikėjimas, kad jie visi religingi.

Perspėjimas pabaigai: šiose šalyse nebus žmogaus, kuris jums nusišypsojus neatsakytų šypsena atgal. Tad kodėl mes nemokame pažinti ir gerbti kitų kultūrų, gerbdami ir išsaugodami savąją?

Per penkerius savo studijų metus čia supratau, kad atsakymas gan paprastas – religija tėra įrankis ir pretekstas blogiems darbams. Nereliginga visuomenė, atsiskyrusi nuo tikėjimo, taip pat lengvai ras ir jau rado kitų būdų sau pateisinti.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

„Telia“ aptarnavimo kokybė klientą išmušė iš vėžių: man tai nesuvokiama (144)

Norėjau pranešti apie situaciją, su kuria teko susidurti naudojantis „ Telia “, vienos iš...

Nebūkime tipiniai rytų europiečiai – Vilniuje ir Kaune ne viskas taip blogai (26)

Vasara už lango ir širdis džiaugiasi. Nesidžiaugia tik miestiečiai, kurie kartkartėmis papuola...

Dvigubos pilietybės klausimas: kodėl diskutuojama su seimūnais, o ne eiliniais piliečiais? (44)

Norėtųsi reaguoti į Seimo nario Kęstučio Masiulio pamąstymus dvigubos pilietybės linkme,...

Sunku pamiršti vienos nakties nuotykį – jaučiasi save suteršusi (160)

Nors ir sakoma, kad neverta galėtis to, kas padaryta, nes nieko nesugrąžinsi ir nepakeisi, aš jau...

Medaus mėnuo sugadintas: patikros punkte pavogė asmens dokumentą (22)

Norisi visus įspėti, kad netektų taip skaudžiai pasimokyti. Pirmadienį, apie 13.30 val., Vilniaus...

Top naujienos

Kelionė po Rusiją pilna stebuklų: kainos baisios, o svajonių alga – 400 eurų (312)

Ne tik Lietuvoje gyventojai skundžiasi aukštomis kainomis. Rusijoje, Sankt Peterburge, sutikti...

Po pasaulį keliaujantis lenkas nišą rado Palangoje: kviečia paragauti „Trdelnikų“ (32)

„Buvau Rusijoje, Baltarusijoje, Italijoje, visose Baltijos šalyse, Ukrainoje, Austrijoje,...

Orai: savaitgalį – puikus oras, o vienai dienai atplūs tikras karštis (11)

Šeštadienį Lietuva pateks į mažo gradiento žemesnio atmosferos slėgio lauką.

Kraupiausios visų laikų profesijos: net skaitant šiurpsta oda (42)

Tie, kurie dabar dūsauja prisimindami senus gerus laikus, kai „moterys buvo skaisčios, žodis...

Gyvena iš 150 eurų pensijos ir vis tiek laimingi (351)

Ar įmanoma būti laimingam, jei gauni 150 eurų pensijos, gyveni vienkiemyje, neturi mašinos, o į...

Milijardierių problemos: trys absurdiškos situacijos (12)

Net ir patys turtingiausi turi problemų ir suka galvą, kaip jas išspręsti. Tiesa, jos drastiškai...

Susiruošusiems apsipirkti į Lenkiją - puikios naujienos: tokių mažų kainų jau seniai nebuvo (331)

Šią savaitę apsipirkti į Lenkiją atkeliavusių lietuvių laukė malonus netikėtumas –...

Sostinėje – skaudi nelaimė: motociklui atsitrenkus į dviratininką sužaloti du žmonės, vienas žuvo papildyta 22.35 (118)

Sostinės policija praneša, kad Vilniuje, Jauronių gatvėje, įvyko dviratininko žūtimi...

Užkandžiavimas prieš miegą: dėl papildomų kilogramų mažiausiai baiminkitės, gresia baisesnis pavojus (10)

Užkandžiaujate prieš miegą ar esate vėlyvų vakarienių mėgėjas? Pasirodo, tokie mitybos...

Motiejūnas: apie sudėtingas įžaidėjo paieškas, derybas su „Rockets“ bei baimę dėl White'o (12)

Kauno „Žalgiris“ yra per žingsnį nuo komplektacijos pabaigos artėjančiam sezonui, o iki...