Jis visiškai ją užvaldė – jos mintis, svajones, darbus ir jausmus. Ji guldavosi, atsibusdavo, gyvendavo vien galvodama apie jį. Ji įsimylėjo ir norėjo būti tik su juo. Ji tebuvo jauna mergina, žengianti į suaugusių pasaulį, kurios vienintelis noras – būti mylimai ir saugomai.
Tuomet ji jam rašė: „Aš dėl tavęs viską paaukočiau, todėl paaukosiu ir save. Mes mylime vienas kitą. Tai – svarbiausia. Saugok mane, aš saugosiu tave. Žinok, kad kai tu šalia – man nieko nereikia. Tavęs nėra – ir man diena be spalvų. Ir atrodo – mirsiu iš ilgesio.“
Ji visa savo esybe jautė, kad jis – tas vienas vienintelis. Jis ėjo dėl jos iš proto, saugojo, rūpinosi, nesitraukė nei per žingsnį, o tada, kai nebūdavo kartu, rašydavo: „Aš tave labai labai myliu ir žinok, kad mylėsiu visada, nes tu mano meilė, mano saulė ir visas mano gyvenimas.“
Praėjo metai vieni ir kiti. Kai atrodė, kad nebeįmanoma daugiau suartėti, jie, rodos, pavirto į vieną žmogų. Įvairios patirtys kartu, bendros svajonės apie vestuvės, šeimą ir vaikus. Vienas kitam sakydavo tiek daug gražių žodžių ir pasaulis priklausė tik jiems.
Bėgo laikas, viskas keitėsi, keitėsi ir tie du žmonės. Ir kartą ją pasiekė žinutė: jis – nebe jos. Tuomet jos širdis sudužo į milijoną dalių. Tas nuolatinis begalinis skausmas, kai atrodo, esi sužeistas net fiziškai, kankino ją dienomis ir naktimis. Atrodė nuostabu, kaip ji pajėgdavo kas rytą atsikelti iš lovos ir eiti, nors per ašaras kelio nebuvo matyti. O nesibaigiantys klausimai sau „kodėl ir už ką“ galėjo išvaryti iš proto. Ir viltis... Ta kvailių motina.. Kad jis grįš, kad apsigalvos...
O, kad ji būtų turėjusi vaistą, kurį išgėrus mylimasis būtų stebuklingai pamirštas. Bet jis dar liko šalia... Tas kartkartėmis pavogtas laikas. Godūs ir iki skausmo pažįstami prisilietimai, kai pilve plasnoja ne drugeliai, o dideliais sparnais plaka milžiniškas drugys. Jo žodžiai, kad niekad nieko taip nebemylės, niekad jos nepamirš. Ir tas ramybėje nepaliekantis įkyrus proto balsas, kad jau užteks, nebereikia vagiliauti laiko ir skirti jo jam.
Paskutinis abejų šnabždesys: „Niekada niekada daugiau nebesusitiksim, bet visada visada prisiminsim.“ Ir tas apkabinimas, ir lūpų prisilietimas, kurį ji tik užsimerkusi bet kada gali pajusti vėl ir vėl. Gyvenime nebe kartu, bet sapnuose – visada.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Uždrausta meilė“. Laimėtojas bus paskelbtas liepos 31 dieną.