Tačiau, mielos moterys, pačios esate ne šventos ir nepūkuotos. Išvis galiu pasakyti, kad posakis, kad moteris gali būti piktesnė už velnią – pasitvirtina šimtu procentu.
Turėjau šeimą. Žmoną ir vaiką. Sakau turėjau, nes esu išsiskyręs. Vedžiau ją iš meilės, vaiką savo myliu labiau už viską pasaulyje. Buvau ištikimas. Ir, kaip man atrodė, kad stengiausi dėl šeimos daryti viską, kad tik jai nieko netrūktų. dirbau daug, kad turėtumėm namus ir nieko netrūktų.
Nuolatiniai priekaištai iš žmonos, kad neskiriu jai dėmesio, laiko ir švelnių žodžių, kai po 16 darbo valandų galvodavau tik kaip nusigauti iki lovos, skandino santykius į krizę. Taip, gal aš galvojau, kad komplimentas nėra toks reikalingas, kai viską atneši, ko reikia, į namus. Kai žmona gali neskaičiuodama užsiimti tuo, ko širdis geidžia. Tačiau...
Atrodė, kad viskas, ką darau, jai kliūna ir nepatinka. Pykdavomės dėl visko. Nepaskambinau ar neatrašiau iškart, nes dirbau – skandalas. Jei užmiegu nepabaigęs žiūrėti filmo – skandalas.
Neparnešu kažko, ką turėčiau sugalvoti ar nesuorganizuoju staigmenos – skandalas. Dėl visko visada būdavau tas blogasis, kuris nieko nesugeba. Jaučiausi nevertinamas. Kai nusprendžiau mažiau dirbti, kad skirčiau laiko daugiau šeimai, prasidėjo priekaištai, kad nėra tiek pinigų. Na, vienu žodžiu pradėjo ją erzinti viskas ar esu namuose, ar ne.
Kai nusprendžiau atsiriboti ir palaukti, kol pyktis žmonai praeis, būdavau apkaltintas neištikimybe arba visom pasaulio negandom. Tas pradėjo varginti tiek ją, tiek mane. Galų gale nebesinorėjo, kad vaikas matytų ištisai konfliktuojančius tėvus.
Taip per laiką santykiai šalo ir priėmėme sprendimą skirtis. Galvojau, kad tai puiki išeitis išsaugoti dar draugiškus tarpusavio santykius. Jei jau negaliu moters padaryti laimingos ir duoti to, ko jai reikia, nusprendžiau suteikti tokią galimybė kitam ir paliesti ją. Aš taip galvojau... Klydau...
Prasidėjus skyrybų procesui, buvau nusprendęs palikti namus vaikui ir jai, pats išsikraustyti. Supratau, kad vaikui keisti namų nereikia, o ir man vienam išeiti daug paprasčiau. Žinoma, buvo teismo skirtas vaikų išlaikymas.
Tam visam nesipriešinau, bet... Buvusi žmona juk pripratus prie gero gyvenimo. Pati niekur nedirbo arba dirbdavo daugiau savo malonumui. Man išėjus daug kuo reikėjo pasirūpinti pačiai.
Kadangi Lietuvos įstatymai nurodo, kad vaikus turi abu tėvai išlaikyti lygiomis dalimis per pusę, brangiajai reikėjo susirasti darbą. Bet ar ji taip padarė? Ne... Ji pradėjo mane tampyti po teismus reikalaudama vis didesnio išlaikymo vaikui. Nors visi suprantam, kad ne vaikui tie pinigai reikalingi.
Kai nusprendžiau, kad saugusio žmogaus aš neišlaikysiu, nes mano pareiga išlaikyti tik vaiką – prasidėjo košmaras.
Atėjus dienai, kai turėdavau susitikti su vaiku, kažkas vis atsitikdavo. Tai neva jis susirgdavo, tai šiaip nenorėdavo neva matytis. Taip tęsėsi gan ilgą laiką, kol nesutikau mokėti daugiau pinigų. Gavus pinigus, buvusi žmona pasidarydavo šilkinė. Man vaikas svarbesnis, noriu su juo bendrauti, tad tokiai sąlygai neprieštaravau.
Tačiau po beveik dviejų metų, mano gyvenime atsirado moteris. Va tada prasidėjo dar „smagesni“ dalykai. Vėl teismai, vėl tvarkaraštis, vaiko nedavimas, manipuliacijos.
Nenoriu gilintis į smulkmenas, bet visoje šioje situacijoje supratau, kad moterys gali būti žiaurios. Kad pasiektų savo tikslus ir paglostytų savo užgautą ego – gali ryžtis viskam. Net nepaisant, kad pačios nuskriaudžia savo vaikus. Tokių istorijų žinau ne vieną, kai moteris vaikus paverčia ginklais kovai su buvusiais vyrais.
Tik klausimas kyla: o kas nuo to kenčia labiausiai? Aš suaugęs, manęs neužgausi taip paprastai, aš suprantu, kad visos manipuliacijos yra iš principo. Bet mano vaikas kenčia. Kenčia, kad negali bendrauti su tėvu taip kaip nori.
Kenčia pastovius motinos nuteikinėjimus ir neapykantą naujai tėvo draugei. Kenčia eidamas pas įvairius psichologus ir specialistus, kurie reikalingi teismų procesams. Kenčia, nes negali nebūti įkištas į suaugusių konfliktus. Kenčia, nes motina renka kiekvieną kvitą ar čekį, kad įrodytų kiek daug išleidžia vaikui.
Na, aš pirkdamas vaikui sūrelius ar saldainius kvitų nerenku. Man tai žema. Labai gaila, kad dažnai moteriai tokia praktika labai suprantama. Tik dėl ko tuos vaikus auginate? Siūliau savo eks atsiduoti man auginti vaiką. Bet kur tau. Juk praras tokią investiciją...
Tad prieš smerkdamos ir kaltindamos vyrą dėl visko, atsigręžkite į save. Ar skyrybose nebuvo nei kiek jūsų kaltės? O kai įvertinsite visą objektyviai, tada imkitės veiksmų. Bet nepamirškit, kad lazda turi du galus. Jei iš gero tėvo bandote atimti vaikus, ateityje galit netekti jų pačios. O tokiu atveju galėsite kaltinti tik save pačias.
Siųskite savo istorijas ir pasakojimus pilieciai@delfi.lt
