Pagaliau aš išsiskyriau ir supratau, koks esu laimingas. Laimingas, nes pradėjau eiti savo keliu, kuris yra žymiai laisvesnis ir naudingesnis man. Supratau, kad tas žmogus, kuris ėjo šalia manęs, buvo tik priekaba.

Ji manimi pasinaudojo ir išnaudojo gražiausius ir darbingiausius mano metus. Buvusiai žmonai ir vaikui palikau butą, o pats gavau sodybą, kompensaciją, automobilį, priekabą ir išlaikymą vaikui. Gerai, kad tas išlaikymas nėra didelis ir man pasiliks didžioji dalis pinigų, kuriuos galėsiu skirti sau ir tik sau.

Viskas tik šeimai

Kai gyvenau šeimoje, visą save ir pinigus išleisdavau šeimai ir nieko nesusitaupydavau. Pirkdavau panešiotus drabužius, vaikščiodavau į darbą pėsčiomis arba važiuodavau dviračiu, kad viskas būtų tik šeimai.

Buvau visiškas „elnias“, kuris vežiodavo vaiką į baleto užsiėmimus, sėdėjo vaiko priežiūros atostogose ir rūpinosi vaiko sveikata, kai tuo metu žmona laimingai darė karjerą vienoje Lietuvos aukštojoje įstaigoje, mokėsi švedų kalbos kursuose ir rūpinosi tik savimi.

Kai žmona buvo ilgalaikėse komandiruotėse, būdavau su vaiku ir nesiskųsdavau, nes maniau, toks turi būti šeimyninis gyvenimas. Visada gamindavau valgyti, vesdavau vaiką į įvairias įdomias vietas, kuriuose daug pamatydavome ir susipažindavome su daug kuo. Išmokiau važiuoti dviračiu, čiuožinėti pačiūžomis, pradėjau mokinti vaiką plaukti...

Bet žmona po 10 metų bendro gyvenimo užsinorėjo skirtis, nes jos toks gyvenimas nebetenkino. Ji „nori būti moterimi ir mylima; nesijaučia gerai ir nori kažką mylėti“.

Tai trūko visus metus, kurie buvo pilni nervų, pykčių, jos skundų policijai, vaikų teisėms... Iš šių institucijų nieko neišgirdau, nes šeima man buvo viskas. Pagaliau ji pati apsiėmė aiškintis teisinius dalykus, sutvarkė visus dokumentus. Pasirašiau ir tiek.

Lūžio akimirka

Iš pradžių buvo sunku, bet įvyko lūžio momentas, kuriame supratau, kad po santuokos šis gyvenimo etapas skirtas man ir tik man, todėl nieko daugiau nenoriu gyvenime matyti savo namuose ir noriu gyventi tik dėl savęs.

Vienam būti geriau negu su moterimi, kurios nei praeitis aiški, nei kiek abortų pasidariusi, nei buityje stropi, nei lovoje po santuokos seksuali. Nors iki santuokos rodė, kokia ji – karalienė. Supratau, kad tai buvo tik parodomasis variantas, kuriuo ji save „pardavė“, o aš, kvailelis būdamas, nupirkau.

Tik po skyrybų supratau, kad vyrai nustojo save gerbti ir veda šiais laikais į santuokų rūmus ir bažnyčias neaiškias olimpines gazeles, kurios ištekėjusios tik pasikeičia savo statusą ir gauna daugiau teisių, o vyras pasilieka be teisių, atsiranda vis daugiau rūpesčių, kurias tik jis privalo spręsti vienas.

Pabandykite, vyrai, pasiūlyti merginoms gyventi tik susidėjus ir be jokių popierių – pamatysite tikrą jos veidą... Vyrai veda merginas, kurios gyveno iki santuokos su vienišomis motinomis, kurios jų visai neišauklėjo ir mokė išnaudoti vyrus ir visaip iš jų tyčiotis.

Tai merginos, kurios turėjo ne vieną vyrą, bet nė vienas jos nevedė, nes jie suprato, kad jos santuokai netinkamos ir tiek. Vyrai po tokių santuokų lieka visiškoje duobėje, nes galvodami, kad kuria ir atiduoda viską savo šeimai, pasilieka visiškai be nieko. Dažniausiai po tokių santuokų neria į gilią depresiją, alkoholizmą, o kartais tampa valkatomis arba nusižudo.

Aš atsitiesiau ir supratau, kad šiame gyvenimo etape aš esu svarbiausias ir reikia nugyventi gyvenimą taip, kaip pats nori, o ne kaip nurodinėja visuomenės normos, tėvai, giminaičiai. Vyrai, gerbkime ir mylėkime save. Jūs esate svarbiausi. Gyvenkite dėl savęs.