Kai mokiausi pradinėse klasėse, turėjau klasės draugę, kurios tėvai nuolat buvo užimti. Nemanau, kad ji buvo iš asocialios šeimos, gal net priešingai – tėvų darbai tikriausiai buvo geri ar aukštų pozicijų, kad jie nuolat turėjo juose sėdėti.
Bet kuriuo atveju, mergaitei akivaizdžiai trūko dėmesio. Po pamokų beveik mus visus pasiimdavo tėvai. Jos tėvai turbūt dažniausiai vis dar būdavo darbe, nes ji lėtai ruošdavosi, kol galiausiai koja už kojos išeidavo viena. Gyveno turbūt netoli mokyklos.
Turėjome labai malonią auklėtoją. Buvo papildomos mokytojos – muzikos ar dailės – kurios nė iš tolo į ją nepanašėjo: keldavo balsą, būdavo nepatenkintos... Auklėtoja niekada. Kažkaip rasdavo ryšį ir su gerai besimokančiais, ir su klasės padaužomis.
Kelis kartus pamačiau, kaip mums einant namo auklėtoja paprašydavo tos vienišos klasės draugės jos palaukti. Nustebau. Nustebau ir kitąkart, pamačiusi, kaip draugė žygiuoja su auklėtoja jos namų link. Ką jos ten veikia?
Vėliau paklausiau klasės draugės, kodėl laukė, apie ką jos kalbėjosi? Paaiškėjo, kad auklėtoja ja rūpinosi. Paprašiusi palaukti, susitvarkydavo reikalus po pamokų, pasiimdavo paltą ir eidavo palydėti mergaitės namo.
Kelis kartus, pasakojo klasės draugė, kai jos tėvai buvo įspėję grįšiantys labai vėlai, auklėtoja pasikviesdavo ją į namus ir ten iškepdavo vakarienei blynų ar išvirdavo košės. Paskui, jau sutemus, parvesdavo mergaitę namo.
O kai vieną rudenį jau buvo šalta, bet ji dar neturėjo pirštinių, auklėtoja per vakarą ar du numezgė ir padovanojo. Tai nebuvo pavydą keliantis dėmesys – mes pastebėjome jų kitokį bendravimą, bet tokio sau nepavydėjome, juk turėjome tėvus. O mergaitė turėjo geriausią draugę – auklėtoją.
Dabar jau esu suaugusi ir matau, kaip mano vaikai ruošiasi mokytojo dienai, kaip jaudinasi, sulaukę pikto žodžio iš auklėtojos ar kaip džiaugiasi, sulaukę pagyrimo. Ir suprantu, kokia retenybė yra tokios širdingos mokytojos, kurios gali tapti vaikui tarsi antra mama.
Todėl šią mokytojo dieną sveikinu jas visas, būtent tas, kurios daro vaikų gyvenimą geresniu. Ir dėkoju – jūs, manau, esate retenybė.
Savo istorijas ir pasakojimus siųskite pilieciai@delfi.lt
