Taip pat turime mokėti pripažinti savo klaidas, stengtis jų nebekartoti, kad ateityje tiek mes, tiek mūsų vaikai, tiek vaikaičiai galėtų drąsiai sakyti besididžiuojantys tuo, kad gyvena Lietuvoje, o tai valstybės lygmeniu galime pasiekti tik būdami vieningi, solidarūs, bent jau Lietuvai aktualiais klausimais. Deja, to vieningumo trūksta. Ne tik buitiniu, kasdieniniu lygmeniu, bet ir aukštesniu, politiniu.
Šiuo atveju kalbu apie dviejų politikų: konservatoriaus, užsienio reikalų ministro Audronio Ažubalio ir socialdemokrato, Seimo užsienio reikalų komiteto nario, Vytenio Povilo Andriukaičio viešą diskursą spaudoje, kilusį dėl deklaracijos, priimtos minint Vanzė (Wannsee) konferencijos septyniasdešimtmetį, kurioje atmetamos pastangos „sumenkinti“ žydų genocido žiaurumus.
Deklaracija (pasirašyta aštuonių Lietuvos socialdemokratų) iš esmės yra teisinga ir reikalinga, jei ne vienas punktas, kuris atmeta sovietinių ir nacistinių nusikaltimų vienodumą. Nesu nei V. Andriukaičio, nei A. Ažubalio gerbėjas, bet skaudu, kai Lietuvos atstovai (tarp jų yra ir Europarlamento narių) menkina Lietuvos ir kitų posovietinių valstybių istoriją, lyg pateisindami kitos valstybės mums suteiktas kančias ir paliktus randus, kurie akivaizdūs dar ir šiandien.
Ypatingai nuliūdino paskutinis V. Andriukaičio tekstas, kuriame istorijos fakultetą (!) baigęs politikas bando oponuoti A. Ažubaliui, pateikdamas istorinius „faktus“, kurie pabrėžia Holokausto žalą žmonijai, bet kartu pateisina gaivališką J. Stalino ir jo pakalikų siautėjimą Rytų Europoje prieš ir po II pasaulinio karo.
Visų pirma, visiškai teisingai politikas pabrėžia tai, kad solidarumu negalima laikyti vienintelės vyraujančios nuomonės, kad demokratinėje visuomenėje privalo vyrauti nuomonių įvairovė. Visiškai sutinku. Sutinku, kad Vakarų Europoje netgi dažniausiai nevyksta diskusijų (socialdemokratinių ir komunistinių partijų įtaka) dėl komunizmo ir nacizmo rėžimų sulyginimų ir tiesa, kad nacizmas yra didžiausias blogis jau laikoma aksioma. Visgi susidūrę su kitu, raudonu, blogiu kartu su kitomis mūsų regiono valstybėmis negalime sutikti, kad kažkuris iš jų yra blogesnis už kitą, jie mažų mažiausiai yra vienodi, nors ir pasireiškę skirtingomis formomis.
V. Andriukaitis tekste teigia „Šiuo atveju ši taisyklė leidžia teigti, kad bet koks nusikaltimas žmoniškumui turi būti išaiškintas. Tačiau negalite paneigti, kad holokaustas išsiskiria ne tik nusikaltimais žmoniškumui, bet ir nusikaltimais žmonijai. Arba nusikaltimu patiems civilizacijos pamatams.“ Taip, tai visiška tiesa, bet kas tada yra Stalino valymai, trėmimai, naikinimai? Pamatų atstatymas? Būtinoji gintis? Ar kaip rašoma rusiškuose vadovėliuose „valymai šalyje pagreitino industrializaciją ir elektrifikaciją ir tuo laikotarpiu buvo būtini“?
Ar nėra nusikaltimas žmonijai ištisus kaimus sąmoningai naikinti badu? Ar nėra nusikaltimas milijonus ištremti į normaliam žmogui beveik neįmanomas gyventi sąlygas? Ar nėra nusikaltimas šaudyti beginkliams karininkams į pakaušius arba surištom rankom ir kojom sumesti juos į baržas ir, taip taupant šovinius, paskandinti? Ar nėra nusikaltimas išniekintus jaunų vyrų kūnus išmėtyti pagrindinėse miestelių aikštėse tiesiai prieš verkiančias jų motinas? Pavyzdžių yra daug ir, žinant, kad mūsų valstybės „tautų tėvo“ dėka neteko svarbiausio mūsų inteligentų, intelektualų žiedo, nekyla net minties nevadinti to nusikaltimu žmonijai ir netgi genocidu.
Tekste toliau rašoma: „Holokaustas yra pats žiauriausias šiuolaikinėje istorijoje nusikaltimas, ir būtent todėl užima išskirtinę vietą tarptautinėje baudžiamojoje teisėje. Kitus sovietinio ir nacistinio režimų nusikaltimus žmogiškumui, karo nusikaltimus galime lyginti, vienodai smerkti ir vertinti.“ Dar kartą kartoju, taip, holokaustas tikrai yra vienas žiauriausių... Gerai, sutikime žiauriausias sistemingas ir kryptingas žmonių naikinimas. Už tai naciai gavo, ko nusipelnė. Bet problema ta, kad sovietų dėka milijonai buvo taip pat sistemingai (baisiausia, kad dažnai gaivališkai ir be logikos) sunaikinti. Deja, už tai jie nėra nubausti nei tiesiogiai fiziškai, nei pasmerkti morališkai. O kas baisiausia, toliau ginami ir teisinami. O tiesioginė Sovietų sąjungos teisių perėmėja Rusija ir toliau gina banditus, žudikus, nusikaltėlius, o šalininkų, kaip matome, sulaukia ir Lietuvoje.
„Lietuvoje yra praplėstas genocido apibrėžimas. Tarptautinės viešosios teisės žodyne genocidas apibrėžiamas kaip tarptautinis nusikaltimas, kurio metu vykdomas tyčinis visos ar dalies nacionalinės, etninės, rasinės ar religinės grupės kaip tokios sunaikinimas. „Priešingai kai kurių reiškiamai nuomonei, 1948 metais konvencijos priėmimo metu 6 – oji Komisija ir Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja nepasirinko nei „politinio genocido“, tai yra politinės grupės naikinimo, nei „kultūrinio genocido“.
Baisu, bet tai tiesa. Ir nesuprantu, kodėl p. Vytenis neįžvelgia, nemato (o gal nenori nei matyti, nei suprasti?) jokio blogio ar, liaudiškai kalbant, „liapsuso“? Ar šie žodžiai yra iškalti aukso raidėmis ir dėl jų teisingumo negalima net abejoti ar diskutuoti? Ar politika ir kultūra paremtas žmonių naikinimas nėra naikinimas? Būtų įdomu išgirsti argumentus šiuo klausimu. Be to, šioje vietoje V. Andriukaičiui siūlyčiau pasigilinti istorijos žinias ir nekartoti to, kas buvo teigiama 1984 m. (simboliniai metai!), kai būsimasis politikas su pagyrimu baigė istorijos fakultetą Vilniaus universitete (tuometinio jo pavadinimo ranka rašyti nekyla). Pasigilinus, paaiškėtų, kad būtent tie punktai dėl kultūros, politikos pradžioje konvencijoje buvo, kol pats Stalinas ir jo šalininkai po ilgų derybų ir spaudimo pasiekė, kad tie keli „nežymūs“ punktai būtų išbraukti. O tai jį ir jo gaują tiek išgelbėjo nuo dar vieno Niurnbergo proceso, tiek atrišo rankas toliau siautėti savo šalyje ir valyti ją nuo ne taip mąstančių.
„Jūsų išsakomas požiūris yra prielaida kai kurių asmenų išpažįstamai dvigubo genocido teorijai, - 1940 – 1941 žydai žudė lietuvius, už tai 1941 – 1944 lietuviai žudė žydus“. Kreipinys į užsienio reikalų ministrą A. Ažubalį niekuo nepagrįstas. Kad ir kiek skaičiau, ministro tekstą, tokios minties ten neįžvelgiau. Ir nemanau, kad kaltinimas panaudojus tautoje (dažniausiai tarp mažiau išsilavinusių žmonių) slankiojančią mintį (kuri tik paviršutiniškai žvelgiant gali atrodyti teisinga) yra argumentuotas atsakas kritikai.
„...egzistuoja neišvengiamas nuomonių pliuralizmas. Apmaudu, kad kai kuriems atrodo, kad didžiausia vertybė yra daužymas Įstatymo vėzdu už išsakytą poziciją, kriminalizuojant tai, kas tarptautinėje praktikoje visiškai nekriminalizuojama. Gaila, kad Audronius Ažubalis nepastebi, kad mūsų pasirašytą deklaraciją pasirašė ir Jungtinės Karalystės konservatorių atstovai – Martin Callanan, Mike Freer, Matthew Offord, Charles Tannock“.
Vėl neaišku, ką norėjo pasakyti V. Andriukaitis. Ar mes turime teisę turėti savo nuomonę, ar mes turime paklusti tam, kas yra viešai priimtina ir nekriminalizuojama? Ar turime nuolankiai paklusti kitur priimtoms nuostatoms, ar visgi siekti didinti diskusiją? Ar pripažinti, kad nusikaltimai įvykdyti mums buvo antrarūšiai?
Įdomu, kad tekste socialdemokratas išskiria kelių JK konservatorių pavardes. Visų pirma, lyg badydamas pirštu oponentui konservatoriui, kitą vertus neminėdamas, kad absoliučią daugumą (iš 70) pasirašiusių sudarė kairiosios (kai kurios netgi linkusios į radikalumą) krypties partijų atstovai. Ne paslaptis, kad didįjį darbą menkinti komunizmo nusikaltimus atlieka būtent Vakarų Europos komunistinės partijos, norinčios išlaikyti savo legitimumą. O kam darbą dirba Vytenis Povilas Andriukaitis? Gal tuoj spaudoje išgirsime iš jo lūpų sklindančių siūlymų atgaivinti kompartijos bent vardą (pradžiai)?
„Niurnbergo suole šalia Hitlerio Musolinis nebuvo pasodintas. Nors abu buvo sąjungininkai. Gal Audronius Ažubalis galėtų atsakyti - kodėl?“. Atsakyti galiu ir aš. Todėl, kad abu jau buvo mirę (vienas, kaip paskutinis bailys, išgėręs nuodų ir nusibaigęs savo bunkeryje, kitas -gėdingai pakartas žemyn galva savo gimtojoje šalyje, savų piliečių). Taip, galbūt kabinėjuosi prie smulkmenų, galbūt tai tik vaizdinga p. Andriukaičio priemonė, bet nesinori, kad žmonės tiesiogiai suprastų klausimą ir klaidingai įsivaizduotų karo meto eigą. O į užduotą klausimą, atsakysiu klausimu, kodėl ne Vokietijos šalių nacistai buvo teisiami nacionaliniuose teismuose dėl karo nusikaltimų, o komunistai neteisti išvis?
Gerbiamas Vytenis Povilas Andriukaitis vėliau tekste pateikia kelis karo įvykius (Hirosima, Drezdenas, ir pan.), aiškindamas juos kaip karo nusikaltimus, bet tolygius komunistiniams nusikaltimams. Praleisiu pro akis faktą, kad pateikti pavyzdžiai lyg žodis žodin atkartoja komunistinių ir rusų istorikų tendencingai atrenkamus kaltinimus amerikiečiams, bet dar kartą sutiksiu, kad šie karo nusikaltimai yra baisūs ir neteisingi, už juos privalo būti atsakyta (už daugelį tokių ir yra). Bet ar taikos metu (o didžioji dalis komunistinių nusikaltimų ir yra padaryta būtent tuo metu) yra mažiau baisesni? Ar jie už tai nenusipelno teismo? Ar neturėtų patys pripažinti savo padarytų nežmoniškų klaidų?
Pabaigoje dar kartą noriu pabrėžti, kad jokiu būdu nemenkinu Holokausto. Dar daugiau, nebijau pakartoti kažkada Izraelio Kneseto pirmininko Lietuvos Seime pasakytų žodžių, kad „visa Lietuva yra žydšaudžių tauta“. Šiuos smerkiančius ir baisius žodžius aš galiu interpretuoti, kaip „Nei aš, nei tu nė vieno žydo nenužudėme, bet kol neigsime, kad tai buvo, kol bandysime tai teisinti, tol tu ir aš žydšaudžiai būsime“.
Aš esu pasiruošęs atsiprašyti kiekvieno žydo, dėl kurio tragedijos yra prisidėjusi, deja, ir mūsų tauta. Esu pasiruošęs, nes man gėda, gėda dėl beveik sunaikintos tautos, dėl mūsų buvusių bendrapiliečių, dėl patirtų jų kančių ir pažeminimo.
Bet ne mažiau gėda skaityti tokius straipsnius, kuriuose iš savo tautiečio lūpų girdžiu netiesioginį pateisinimą žmogui, kuris išprievartavo mūsų tautą, pavertė mus tokiais, kokie esame šiandien (iš neigiamos pusės), naikino tiek savo, tiek kitų „broliškų“ valstybių piliečius. Ir nebijau pakartoti dar kartą, kad Stalinas ir Hitleris skiriasi tik ūsais. Nes genocidas yra genocidas, mirtis yra mirtis. Ir jei vieni už tuos dalykus (visiškai pelnytai) atsakė, kiti nesulaukė realaus atpildo ir toliau gali manipuliuoti praeitimi, siekdami savų tikslų. Labai apmaudu, kad tuos tikslus padeda įgyvendinti ir mano bendrapiliečiai.
P.S. Nesu nei didelis konservatorių šalininkas, nei aršus socialdemokratų priešininkas, visgi kaip pilietis, kaip patriotas, pajutau pareigą išsakyti savo nuomonę ir dėl to nė kiek nesigailiu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!